supista bokalo magija

Liko keturiasdešimt dvi minutės. Geriu kavą su skrudintų lazdyno riešutų sirupu, vėl pradėjau gerti daug kavos, tik perku ir perku naujas pakuotes, visada tas brangesnes, nes iš nerašyto principo negeriu šimtaprocentinės arabikos. Nuo jos jaučiuos kaip nepilnametė diskotekoj, ką tik pavėmus tūlike ir dar bandanti seksualiai šokt.

Liko trisdešimt devynios minutės. Vakar lengvai išprotėjau, duše praleidau virš valandos, dariaus naminę veido kaukę, kojas tryniaus kremais ir kvepinaus ne savo kveplais. Dar dabar jaučiu ant savęs tą kvapų mišinį, ir jis raminančiai neleidžia užsimiršt. Apelsinai, bergamotės, kaklo linkiai. Už lango į geležinę palangę laša pavasaris.

Liko trisdešimt šešios minutės. Prisidegu cigaretę. Tuoj prasidės penkta savaitė, kaip aš jo laukiu, pirmą kartą per beveik metus neskaičiuoju, kada turi prasidėt mėnesinės ir sapnuoju pornuškes, šlovė pavasariui. Kaskart išplovus kriauklėje puodelį rankšluosčiu nušluostau vandens lašus, kad jie neišdžiūtų ir nepaliktų dėmių. Mama sakė, kai namie tvarka, širdyje uraganas.

Liko trisdešimt trys minutės. Laiptinėj šūkauja girtas kaimynas. Kartais įsivaizduoju, kaip nustumių jį nuo laiptų ir nukritusiam sutrypiu galvą. Vietoj to, kaskart susitikus pasisveikinu. Šiandien velniškai noriu vėluoti. Užgesinu cigaretę ir nuvalau nuo peleninės kraštelių pelenus.

Liko trisdešimt minučių. Vakar parsisiunčiau Call Of Duty. Dar neinstaliavau, tikiuos to ir nepadaryti. Vietoj to susitvarkiau desktopą ir ištryniau recycle biną. Išgeriu paskutinį gurkšnį kavos ir vėl gailiuosi, kad niekada nieko nematau tirščiuose, nes jie tobulai sugulę dėl to, kad negeriu šimtaprocentinės arabikos.

Liko dvidešimt devynios minutės ir aš galvoju, gal geriau nevėluoti. Kai anksčiau sapnuodavau, kaip vairuoju mašiną, tikrai nemaniau, kad taip bijosiu tą daryti iš tikrųjų. Kaskart susiparinus sankryžoje prisimenu, kaip pirmą kartą žiūrėjau, kaip žavingai, švelniai ir užtikrintai M vairuoja geltonąjį kretantį mikriuką ir supratau, kad labai noriu su juo pasimylėt.

Liko dvidešimt septynios minutės. Jei šiandien nežūsiu autoįvykyje, vakare eisiu į gimtadienį, po nepadoriai ilgos pertraukos. Tačiau vietoj to, kad galvočiau, ką nupirkus dovanų ir kaip apsirengti, svarstau, su kokiu taksu geriau grįžus namo.

Liko dvidešimt penkios minutės, laikas slenka nesuvokiamai lėtai. Pastebiu tris trupinius ant staltiesės, einu jų nuvalyt ir išsiplaut puodelio. Puodelis iš Jacobs kolekcijos, ant jo Nomeda užrašius, kad svajonė apie amžinai žydintį medį išsipildė, kai sutikau tave.

skaityt įžvalgas

gyvenimas

Man atrodo, nebegersiu daugiau.

Nuoširdžiai sakau, dar to nėra buvę. Po ganėtinai padorios pertraukos vakar išėjau į miestą, nuėjau į buvusią darbovietę ir prisigėriau kokteilių. Normalaus kokteilio su viskuo, kas kokteiliui priklauso, nebuvau gėrus beveik devynis mėnesius. Ir net negimdžiau vaikų. Po kokteilių, kurių aš tikrai dėl nieko nekaltinu, sekė velnio nešta ir pamesta vodkės bonkė, ir tada aš jau nieko neatsimenu.

Šiandien jaučiuos kaip žmogų nužudžius. Jaučiuos kalta, kad prisigėriau. To dar nėra buvę. Jaučiuos tokia kalta, kad negaliu išlyst iš po koldros. Jaučiuos šlykščiai, bjauriai, apgailėtinai ir negaliu pagalvoti net apie d-light’ą. Welcome to Storybrooke, things are apparently changing. Dabar prisimenu visas girtas praeities istorijas – net po viso to aš nesijausdavau tokia kalta. Dabar aš išgėriau keturis, na gerai, gal penkis kokteiliukus ir bonkę vodkės su dviem draugėm, sėdėdama ant sofos, kur niekas veik nemato, ir aš jaučiuos lyg būčiau nuoga vėmus vidury baro.

What a perfect excuse.

skaityt įžvalgas

pjankė, šūdas

Lėtai sinčiasi prancūziškas filmas apie meilės trikampį, o namuose pagaliau tyla ir švara. Vakar du neitin malonūs rusakalbiai meistrai pabaigė lubų remontus ir nenorom išėjo, nes nedaviau litų “papildomai”. Visur tvyro reketas. Net turguj. Atrodo, ten turėtų tvyrot derybos ir magaryčios, bet kur tau.

Ikiukuose tvyro ne tik reketas, bet ir skaudūs spąstai – nusiperku širdučių dienos proga nupiginto raudono vyno ir finale guluos miegot 19 valandą, nes nuo jo taip įsiskauda galvą, kad nebegaliu nieko daryti. Gerai nors tiek, kad pirmą kartą per daugybę metų neturėjau visiškai jokių planų šiai dienai. Žinojau, kad švęsim trise lovoje – aš, šuo ir kompas. Ir tokia ramybė užplūdo žinant, kad nereikia eit baliavot į barus gražiai išsipuošus, nereikia sėdėt offline feisbuke ir nereikia atrodyt taip, tarsi tau nerūpi šios šventės idėja. Begurkšnodama tą paskūdną vyną prisiminiau visą stresą mokykloj, kuomet populiarios mergikės gaudavo daugybę anoniminių ir neanoniminių sveikinimų ir daug daugiau širdučių ant skruostų nei tos paprastos mergikės. Kartą net pati sau nusisiunčiau anoniminę širdelę ir paskui garsiai stebėjaus, kas gi čia toooks galėjo būt.

Dabar valentino dienos įsisenėjimas manyje pasireiškia tik tuo, kad jos išvakarėse sapnuoju, kaip perku belenkokius naktinukus, atsibudus tokių be išlygų užsimanau ir paskui lakstau po visą miestą kažko panašaus ieškodama ir nerasdama, matyt visiškas deficitas, ne kitaip. Nueinu net į turgų ir randu ten tokius pat kaip Lindexe, tik dvigubai pigesnius ir dar pardavėjas labai malonus pasitaiko, man net nieko nepasakius jau deda į maišą ir sako trisdešimt penki litai, ačiū, geros dienos.

O tada šventės praeina ir kaimynas su savo dobermaniuku man parodo šunų lakstymo aikštelę 100 metrų nuo namų apie kurią nieko iki šiol nežinojau. Šunys laksto ir duodasi, o mes apšnekam veterinarus ir reketą. Viskas gerai, viskas po senovei, kaip visada maišau dienas ir tik netyčia sužinau, kad šiandien jau trečiadienis, tuoj baigsiu vairavimo teorijos kursus, nors diedukas dėstytojas 70% pamokos laiko prasidalina savo jaunystės įspūdžiais ir jau ima nervinis kratulys. Paskui vėl kokietais darbo pokalbiai, ir darbo klasė vėl tiesia į mane savo drebančius pirštukus. Bet kaip nors, viskas kaip nors, nes šiandien jau kvepia pavasariu, ir tai yra svarbiausia.

skaityt įžvalgas

gyvenimas, kasdienybė, namai, šunelis