supista bokalo magija

Pirmą šio blog’o įrašą aš parašiau, kuomet buvau vieno vyro meilužė. Buvau nelaiminga meilužė, patikli meilužė, mėgstanti prisigert meilužė. Mes su vyru mylėdavomės jo ir jo bobos lovoj ir aš neprašoma išeidavau, kuomet būdavo laikas. Aš visada galėjau su juo susitikti ir nekėliau scenų, nevyniojau į vatą intrigų ir gerai bučiavaus. Neilgai trukus aš įsimylėjau tą vyrą, nors žinojau, kad nieko iš to nebus. Jis liko gyventi su vriedna ir nesimpatiška boba, aš nužliumbiau visus Vilnelės krantus,  taip viskas ir baigėsi.

Na, aišku, buvo keletas grįžimų, keletas graudžių sugėrimų, keletas mažo biudžeto romantinės dramos vertų scenų po oranžinėmis snaigėmis, bet galiausiai išlipau iš tos klampios duobės ir vėl grįžau į save. Galėjau vėl ramiai gert mylimiausiam bare iki paryčių, šnekėtis su keistais svoločiais apie filosofiją ir želdininkystę, smerkt laimingas susitupėjusias poreles. Jūs švaistot gyvenimą, nuobodžiai leidžiat laiką, per anksti pasenot, ir panašiai. Iš šono buvo lengva kalbėt, viską užgeriant trim šalto alaus gurkšniais.

O tada tai ėmė ir nutiko. Nepasakyčiau, kad netikėtai, ar kad ką nors dariau kitaip nei įprastai. Netgi nebuvo nenuilstančių fejerverkų ir vapsvų spiečiaus pilve, anaiptol, viskas įvyko atvirkštine tvarka – koks cunamis, uraganas ir trylikamečio Jono palovys aš savyje buvau, visa tai per kelias savaites nurimo. Cunamis ėmė tyvuliuot žydromis bangelėmis, uragano išlupti medžiai sugrįžo į savo duobes, porno žurnalai ir vienkartinės servetėlės iš po Jono lovos suskriejo į konteinerius, išsivalė dulkių gumulai. Aš nurimau, nors pati nežinojau, nuo ko konkrečiai aš nurimau.

Keli perlipti principai, keli prisilakimai iki ryto iš nežinioje skendinčios nevilties, susitaikymo meilė geltonam mikriuke ir štai aš nebegalėjau rašyti blog’o. Juk nerašysiu apie vakarienę lovoj ir filmus apsikabinus. Arba apie ramius vakarus namie. Iš ko aš anksčiau juokiaus, viską pati pakartojau, raidė į raidę, sakinys į sakinį, aš apleidau mylimiausią barą, aš paneigiau visus pasvarstymus, kad man ir ištikimybei nepakeliui, aš gaminau valgyt ir radau savo ramybę. Paskui jis man pasakė, kad mane myli. Aš labai išsigandau. Sukišau tada veidą į pagalvę ir nežinojau, ką atsakyti, ar tikrai atsakyti, kodėl atsakyti. Po paros atsakiau,  ir pajutau už nugaros tvirtai užsidarant keletui praeities durų. Ir nebuvo jokių pažadų, jokio melo, buvo tik visiškas pasitikėjimas iš mano pusės, kurio dar niekam nebuvau tiek davus. Neįtikėtina, bet piktieji cunamiai negrįžo.

Ir dabar aš tokia rami ir paprasta, nors po ketverių metų Platono univere žinau, kad ir meilei galioja dėsniai, žinau, kad matematikai dirba ties jausmų formulėmis, ir kad visa tai tėra gražus abipusis žaidimas, ir kad gera būna tol, kol gera abiems. Ir dar niekad tiek daug neaukojau, ir nebuvau tokia laiminga aukodama, dar niekada manęs nebuvo taip lengva nuraminti, dar niekada taip ramiai nemiegojau. Mes pasidalinom paslaptim, gal kažką nutylėjom, gal kažką šiek tiek pagražinom, gal dėl kažko buvo šiek tiek gėda, nors niekada nebuvo jokių priekaištų, tik tylus supratimas, susitaikymas ir nurimimas.

Ir iš tiesų niekas nėra taip, kaip atrodo iš šono. Bet aš vis dar atsimenu, kaip šiltą gegužės pabaigos naktį jis man padėjo sutvarkyt nesvietišką jovalą bare ir grįžom namo šeštą ryto, pakeliui geriant Viniaus Nefiltruoto bambalį ir labai daug visko šnekant. Ir čia nesuprasi, ar niekas nieko neišgelbėjo, nes nebuvo ko gelbėti, ar kaip tik atvirkščiai. Ir tada dar tas keistas savaitgalis Šiauliuose, nepavykęs tranzavimas į Sattą, baltų arklių pjankė ir ašaros, o finale parsivežtas šunelis, kuris dabar sveria aštuonis kilogramus ir jau turi vieną stačią ausytę. Ir viskas atsitinka taip netikėtai, bet jau kai atsitinka, tai rodos, kad kitaip ir negalėjo būt. Nors galėjo.

alus, gyvenimas, meilė?, relax, smulkmenos