supista bokalo magija

Mūsų gyvenimuose pilna kabliukų. Kablių nugaroj sekmadienio popietę perkant po paskutinį butelį alaus. Pamestų auskarų kabliukų velkantis namo paryčiais. Tokių kabliukų, kurie kabina tobulumo galimybę ant vinuko tokiam aukštyje, kad jokiu būdu nepasiektum. Tiesa, trūktų mažai, labai labai mažai, bet trūkumas būtų kiek didesnis, nei pasieki pasistiebus ant pačių pirštų galiukų.

Gal tie kabliukai ir kuria visą tvarką. Sustyguoja, sugrupuoja, suguldo vienus su kitais tada ir taip, kaip geriausia. Mes nesirenkam kabliukų, jų buvimo vietos, jų skaičiaus ir jų paskirties. Kartais tik leidžiamės jų velkami ir viskas būna gerai. Gerai būna atsitiktinumai, gerai būna nesusipratimai, gerai būna sutapimai, gerai būna taip, kaip būna, kuomet negalvojam apie kabliukus, o tiesiog plaukiam negalvodami.

Dar niekada nebuvau tokia neužtikrinta dėl rytojaus, bet jau seniai nebuvo šitaip paprasta ir gera. O kur yra kabliukai, dar pati nežinau. Jie pasirodo netikėtai ir tada kiek suspaudžia pilvą ir nesugalvoji, kaip pavadinti tą jausmą – nerimu, jauduliu, baime, pasidavimu, atsidavimu? Kiek pamenu visada norėdavau viskam suteikti vardą, tačiau niekada nebuvo geriau kaip kad to nepadarius.

Galėčiau tik važiuot, važiuot, važiuot per lietuviško kaimo kelius, tarp Ukmergės ir Anykščių, link Utenos, kur rapsai geltoni (dyzelis auga?), skraido gandrai, kvepia vasarišku karščiu ir garuoja asfaltas. Ir džiaugtis kaip tikra vilnietė pamačius gigantišką žalią žiogą, mažą šuniuką, keistą vabalą, vandens leliją užsikišti už ausies ir leistis bučiuojama ežere, kur kojom nesiekiu dugno. O visas gyvenimas pažymėtas bėgimu, „tikslo“ siekimu, nuolatiniu nuovargiu ir raminamosiomis tabletėmis, ir, atrodo, viskas tvarkoj, taip ir turi būti, jei nori iškvėpt ir atsigult vidury rapsų lauko, atrodai paskutinis lodorius.

Kartais kabliukai būna labai aiškiai matomi. Kai vieną rytą imi analizuoti savo nervinius drebulius, supranti, kad pats dėl visko esi kaltas ir kad žmogus yra taip linkęs susikurti problemą, kad iš paskutiniųjų tai ir daro. O kartais juk tereikia tiek nedaug.

darbas, šūdas, vasara, žmonės