supista bokalo magija

Apie prioritetus pirmą kartą išgirdau iš tėvo gūdžioje vaikystėje, kai jis emocingai man paaiškino, kad viską darau ne taip. Ne iš to galo, sakydavo, darai. Taip ir likau susipainiojus su tais galais, ir visada ne tas būdavo svarbesnis. Kad labai dėl to kentėjau, negaliu pasakyt, pasirinkdama ne tuos prioritetus, būdavau simply laiminga. Mano giliausia prasmė ir esmė skendėjo prasmės nebuvime. Tos prasmės, kurią autoritetai ir šiaip gudrūs žmonės laikydavo esmine. Mėgavaus skendėjimu minkštame o man šiandien pochui burbule. Galvojau, kad gyvenimas per trumpas ir labai possibly per gražus, kad daryčiau tai, kas mane verčia liūdėt, kentėt, krimstis ir nuobodžiauti. Žinoma, tai su daug kuo kirtosi ir dažnai tie kirčiai užvažiuodavo man per šikną. Tada aš susimąstydavau ir susigėsdavau, ir bandydavau įtikint save, kad pragulėt visą dieną ant upės kranto geriant alaus kokteilius ir bučiuojantis yra nevalyva ir neperspektyvu, ir kad reikia žvelgti plačiau. Tikrai nuoširdžiai gailėdavaus, kad esu taip dažnai neakademiška, nedarbinga ir kiek nepatikima. Su velniukais akyse ir dažnai šiknoj.

Augau svajodama susiliet su crimethinkiškąja ideologija ir kiek bebandydavau prirakint save tvarkingoj atmosferoj, man visada anksčiau ar vėliau tos grandinės nuslysdavo. Net kai būdavau stabiliai nuskandinus paskutinį raktą, ateidavo kažkas su dar viena kopija ir prisidegdavo šalia manęs džointą. Ir aš vėl nebesišukuodavau plaukų, vaikščiodavau basa purvinais padais ir mylėdavaus prie bažnyčios tvoros. Ir kiek besigailėdavau, kad man nerūpi tai, kas turėtų rūpėti, iš tikrųjų giliai viduje žinojau, kad tasai turėtų visai nėra maniškis turėtų. Ir viskas imdavo suktis karuselėj iš cukraus vatos.

Gal genai kalti, gal aplinka, o gal garbanotos mintys, kad man niekada nebūdavo “pirma darbas, paskui žaidimai”, “pirma pietūs, paskui saldainiai”. Nesakau, kad nesistengiau, bandžiau ir laužiaus, bet širdis anksčiau ar vėliau išlipdavo per gerklę ir vėl viskas prasidėdavo taip, kaip reikia – iš kito galo. Kažkas ant manęs pyko, kažkas nesuprato, kažkas liko nusivylęs, kažkas sakė, kad man reikia užaugti, bet juk niekada nebūsim jaunesni nei šiąnakt. Viskas itin suaktyvėdavo vasarom, tokiom, kaip ši, saldžiom, slidžiom, drėgnom, garuojančiom vasarom, suaktyvėdavo prie žmonių, tokių, kaip šitie, basų su šapeliais plaukuose. Tada norėdavos tik bėgti, bėgti nuo visko, kas bent kiek atsiduoda laikrodžiais, dienotvarke, švariais batais, tvarkaraščiais, įsipareigojimais ir nesiliaujančiu tik tak tik tak tik tak…

Mano nuodėmės laikydavo mane už rankos pirštais sunertais ir kvėpuodavo į plaukus, voliodavo mane po kvepiančią žolę ir bučiuodavo mėlynes ant alkūnių. Visada buvau viena koja ne čia, vienu smegenų pusrutuliu ne čia, vienu pažadu ne čia. Būdavau griuvėsiuose, toli nuo namų, miške po pušų spygliais, apžvalgos bokšteliuose, kelyje, kuris tolumoj banguoja ir lydosi, svirplių tyloje, apkabinta, neapkabinta, išspręsta ir neišsisprendusi, nudegusiais pūslėtais pečiais, plaučiais pilnais oro, dūmų ir drugelių. Tik užsimerkdavau ir leisdavau tvankiai nakčiai apvyniot mane ir mėnulis priartėdavo per šimtą penkiasdešimt sprindžių. Svarbiausia būdavo nepamiršt kvėpuot.

darbas, gyvenimas, subjektyva, vasara, žmonės