supista bokalo magija

papasakok man savo gyvenimo istoriją.

o kaip pradėtumėt jūs? jei Liesis, Džordžana ir Radžis gali, tai jau visai nebeblatna. norėčiau paskaityt jūsų visų istorijas. kodėl, galvodami apie vaikystę, prisimenam vieną tvorą/medį/skruzdėlyną, o ne tą kitą? aš turėjau savo tvorą, savo medį, ir net ne vieną savo skruzdėlyną, į kuriuos nešdavau cukraus. mano skruzdės buvo išlepintos skruzdės. norėčiau paskaityt apie visų jūsų tvoras, medžius ir skruzdėlynus.

o antram pagal gerumą bare labai mažai vietos ir šampanas kainuoja 8 litus. mes geriam šampaną ir neinam parūkyti, nes grįžus neberastume laisvų baro kėdžių. o ant patogaus baro patogu priglausti galvą. ten gimsta geriausios istorijos ir juokingiausios pažintys. nors kokios dar pažintys, kai visi ir taip čia vieni kitus pažįsta. vilniaus gatvės, vilniaus kaimas. ir mano gyvenimo istorijoj kažkokią vietą turi ir tas univeras hahaha;))

o šiaip savaitgalis su nuostabia, nostalgiška, laisva ir nuoširdžia Umka, kanapiniu alum ir seniai matytais žmonėmis seniai belankytame bare. bare, kuris irgi įsipaišytų į gyvenimo istoriją, kai dar nebuvo kitų barų, o mums – amžiaus, kad galėtume eiti į barus. rūkydavom to baro kieme per pertraukas pačioje bjauriausiose mokykloje, kokia tik gali būt. o vakarais, nesezono metu, ten gerdavom alų iš ikiuko, ir nieko mums niekas nesakydavo, gal kad buvom jauni ir gražūs, o gal tiesiog apgailėtini.

ir vieną žiemą buvo taip šalta, kad gatvė prie to baro užšalo baltai, kilo garas iš šulinių ir mes užtikom tos mokyklos direktoriaus pavaduotoją geriančią vodkę su fizinio mokytoju.

tom dienom didžiausias džiaugsmas būdavo šmc atidarymai su nemokamu vynu ir carlsbergu, gausybės ragas iš po stalų, ir futbolas katedros aikštėj. ir nebuvo jokių valdovų rūmų, o coffeeinnas buvo nauja ir beveik nepopuliari kavinė Vilniaus gatvėj.

vakar tam antram pagal gerumą bare supratau, kad man patinka tai, ką studijuoju. pačiai sunku patikėti, bet šampanas pasitaikė laiku ir vietoj.

baras, gyvenimas, muzika, praeitis, šampanas