Vienas laiptelis, antras laiptelis, penkiolika laiptelių žemyn. Purvinas sniegas batų paduose, viduj galėsim žaisti balas. Viena vibracija, antra vibracija, penkiolika vibracijų ties paširdžiais. Ir virpa drėgnos sienos.
Aš braukiu pirštais per sienas vandens lašeliai prasiskiria siena banguoja.
Viena mano draugė režisierė, o aš viską matau sulėtintais kadrais ir niekad nevartojau narkotikų nes. Viduj jau žaidžiam balas. Viena bala, antra bala, penkiolika balų man po kojom.
O ji tokia graži. Tokia jauna, sveika, žavinga, kerinčiu vaikišku juoku ir žaismingu žvilgsniu. Padaryk mane, ką? Jaučiu, kaip pražyla dar vienas plaukas. O jūs manėt, juos dažau, kad būčiau arčiau undergroundo.
Suplėšyk man džinsus, dešimt centimetrų virš kelio, ir užgesink cigaretę šalia. Niekas nemato, kad mano kepurė languota taip pat, kaip marškinių kampas, kyšantis iš po liemenės. Ir drum’as banguoja manim, aš banguoju prie baro, apsilenkdama prabanguoju kiekvienam ir su kiekvienu.
Taip, jiems visiems virš dvidešimt vienerių, jie visi jauni, seksualūs, vartotini, free-lanceriai, jiems nereikia keltis penktadienio rytais ir jie rūko mėlyną kentą. Jiems viskas tobulai netyčia, jie gimė su oldschooliniais adidasais ir jie į tūlikus vaikšto be eilės. Trise.
Įsivaizduoju vieną situaciją ir einu į šalimais esantį barą. O mano namuose tarp knygų ir psichologijos vadovėlių mėtosi Bear Beer bambaliai.
Comments are closed.