Pasirodo, aš kažkaiptais neturiu plano.
Neturiu plano parašyti bakalaurinį, pakalbinti Pocevičių, pabaigt ketvirtą kursą, susirasti darbą su galimybe kilt karjeros liftu, įsigyti savo būstą, sudaryti tinkamas aplinkybes kokiam nors vyrui save įsimylėti, pagimdyti jam vaiką, užauginti tą vaiką, išleisti į mokyklą, nustoti gerti alų, nusikirpti plaukus, pradėti valgyti morkas ir kopūstus, mėgautis šeimos šventėmis, nupirkti visiems Kalėdines dovanas, prisiminti Naujų Metų šventę, nukeliauti į Pietų Ameriką, Indiją, Maskvą, Kaliforniją, išmokti itališkai, pasirodyti per televizorių, išmokti išvirti kietai virtą kiaušinį, paskaityti Remarką ir paskraidyti oro balionu.
Pasirodo, aš tikrai neturiu plano. Daugelis aplinkui turi planus. O aš galiu tik sakyt, kad ketvirtadienį einu į slamą, o penktadienį tikėtinai į filharmoniją pasipuošus tvarkingu sijonėliu. Dar galiu sakyt, kad šeštadienį greičiausiai vėl žiūrėsiu siaubiakus, o sekmadienį kapstysiuos kapinėse po bepūnančius lapus.
Bet tai ne tokie planai, apie kuriuos aš kalbu. Nuo pat vaikystės iš manęs buvo tikėtasi, kad aš turėsiu planą. Bet aš nelaiku ir nevietoj ėmiau vaikščiot į GreenClubą ir nieko iš manęs neišėjo. Tada buvo tikėtinai laimingiausi mano metai. Nes mokyklos suole anarchija ir no future skamba daug realistiškiau.
Vėliau smegenys apsemiamos visokiu šūdu.
Apsemiamos darbu, mokesčiais, sodra, prievolėm, privilegijom, atsakomybe, vidaus organų ligom, meile, nelaiminga meile, principais, praleistom progom, neišbandytais žaidimais, kitais žalesniais krantais, pavydu, nostalgija, baime, babkėm, babkių trūkumu, artimais ryšiais, baime prarasti artimus ryšius, įsipareigojimais ir sustabarėjimu.
Kai pajauti, kaip giliai smegenys šituo šūdu apsemtos, ir kaip visų kitų smegenys giliai apsemtos, tai galima pavadinti puscentimetriu aukštyn iš šūdo. Bėda ta, kad tasai šūdas tęsiasi ne vieną metrą.
Ne vienas metras šūdo, kuriuo užsemtos smegenys, yra užtvirtintas socialinių normų katile ir socializacijos procese, kuris ypatingai ir įgalina smegenis skęsti minėtame šūde. Kai tau penkiolika ir tu sėdi purve prie pankroko klubo durų, socializacijos procesas dar nėra taip smarkiai įsiėdęs tau smegenis, kaip kad kuomet tau dvidešimt keli ir tu dirbi jobaną darbą tik tam, kad susimokėtum už apgailėtino kambario nuomą.
Socializacijos procesas per dešimtmetį tave kuo puikiausiai įtikina, kaip turi būti. Net jei tu racionalaus mąstymo pagalba ir suvoki, kad to turi iš tiesų niekur nėra, giliai viduje neturi jėgų tam pasipriešinti.
Socializacijos procesas tave įtikina, kad tau privalu pabaigti mokyklą, įstoti į univerą, na, bent jau kolegiją, iš didelės bėdos – proftechą, pradėti dirbti “einamą darbą”, susirasti antrą pusę, su ja apsigyventi, kurti bendrą buitį, būtinai susižadėti, po kiek laiko susituokti, mokėti mokesčius, sutarti su tėvais, giminėmis, kaimynais, darbdaviu, kolegom, nepamiršti laiko skirti senų laikų draugams, auginti protingus ir gražius vaikus, vasarą nuvykti prie jūros, žiemą dėvėti megztinį su briedžiais, rytais gerti kavą išsinešimui, skaityti Lietuvos Rytą ir nesikeikti viešose vietose.
Žinoma, retai būna, kad pasiseka įgyvendinti visus šituos punktus. Kartais net nesusimąstai apie vieną ar kitą punktą, kol staiga netyčia nepastebi, kad visi aplinkui punktą jau yra įgyvendinę. Tada pasijauti socialine šiukšle ir vertiesi per galvą, kad tik įgyvendintum punktą, kurio tau gal iš tiesų net nereikia. Stengiesi jį įgyvendinti nenatūraliais ir neteisingais būdais, dažniausiai nuvedančiais tik dar toliau nuo punkto įgyvendinimo. Galiausiai baigiasi tuo, kad prisilaki viskio su netikėtai atrastu kolega, kuris ką tik minėtąjį punktą prarado. Jei pasiseka, pamiršti punkto desperatyvumą (?), gyveni kitais socialiai suformuotais punktais, kol viskas nesusitvarko savaime.
Man kol kas kyla tik vienas klausimas – plano turėjimas/neturėjimas gilina visą tą socialinę punktų ir šūdų duobę, ar atvirkščiai?
2010.10.28 @ 00:25 linkas
Mano nuomone planas yra durnas dalykas. Taigi viskas dinamiška ir kinta. Sėdi ramus ir staiga pyst ir sugriūna tavo požiūris ir isivaizdavimas apie vienus ar kitus dalykus. Tiesiog reikia spausti naudą iš akimirkos. Kai esi stiprus stengtis gauti kuo daugiau ir kuo mažiau prarasti kai esi silpnas. Galų gale pagrįstumo principas. Visada riekia žinoti kodėl aš darau vieną ar kitą dalyką. Jeigu gerai gamini kėdes tai kokio vyriško lytinio organo tau studijuoti kažkokią verslo vadybą ir “užaugus” būti direktoriumi. Visi dabar kažkodėl nori būti direktoriais ir vadovais.
Niekada neturėjau plano. Kažkaip visada norėjau būti savimi ir daryti tai kas man patinka, elgtis taip kaip man patinka ir nekreipti dėmesio į kitus. Užtai dabar turiu savotišką laisvę. Nepilną bet kas žino gal pavyks.
2010.10.28 @ 10:10 linkas
mano nuomone planas nei gilina, nei negilina.
2010.10.28 @ 11:01 linkas
Gilina. Pritariu šeškui, kad žmonės nesupranta, jog vienodai reišminga ir svarbu būti geru staliumi arba apskritai daryti, tai kas patinka, ir tapti kažkokiu direktoriu ar vadovu, ar žvaigžde, ar daug uždirbti. Planą turintys žmonės paprastai yra amibicingesni, žino ko nori ir šio to vis tiek pasiekia. O kiti taip ir lieka visokiuose apsvarstymuose/nepasitenkinimuose/depresijose/priekaištuose sau ir kitiems/nesusikalbėjimuose/analizėse. Žodžiu, negali išgyventi didelio džiaugsmo ar didelio nuosmūkio, jei pastoviai nekūri kažko, dėl ko vėliau džiaugsiesi arba ką bus gaila prarasti. Norėčiau turėti planą.
2010.10.28 @ 11:45 linkas
šeškai, socialiai suformuota nuomonė skatina būti vadibinininkais. ta pati socialiai suformuota nuomonė sudaro įspūdį, kad būti kėdadirbiu yra ne kūl. ir išvengti tos socialiai suformuotos nuomonės yra labai sunku. net jei aš ir vaidinu, kad man px ant jos, dažniausiai giliai viduje ji man kažką reiškia. visi nori pripažinimo, tipo..
labai patiko man ta tavo mintis apie gavimą ir praradimą.
aš turėjau planą dvyliktoj klasėj, po to kai nusprendžiau nebandyt jo įgyvendint, daugiau nebeturėjau:)
deathblow, išeina, kad planas suteikia…..stabilumo….?:D
matrica, vava, gal rimtai be reikalo aš neapsvarsčiau “ambicingumo”. šiaip man labai šlykštus šitas bruožas, bet negaliu sakyt, kad jis nėra geras. ir kad nenorėčiau daugiau to turėt. kartais :)
2010.10.28 @ 11:51 linkas
omgomgom, skaitau ir net keista, lyg apie mane rašyta.
“ėmiau vaikščiot į GreenClubą ir nieko iš manęs neišėjo. Tada buvo tikėtinai laimingiausi mano metai.” – Visiškai true. Atrodė, jog laikas švaistomas totaliai veltui, tačiau socialinė to meto GC erdvė ir praleistas laikas ten buvo vieni įsimintiniausių mano gyvenime.
True ir viskas po to. Apsemtos mano smegenys, o kadangi mėgstu dramatizuoti, tai tas apsėmimas kartais trukdo kvėpuoti. Vis stengiuosi nuleist šiek tiek vandens ir kartais puikiai pavyksta. Ypač pavyksta, kai visus tuos dalykus susitvarkai, suderini (panaudamas planą) ir tada gyveni praktiškai taip, kaip norėtum. Gaila tik kad tokio “pavykusio” laiko būna kokios max 3 savaitės per metus :)
Labai norisi ir toliau pamąstyti, bet nesimasto elektroninėj erdvėj tokiais klausimais. Ačiū už įrašą, sukėlė daug įdomių potyrių, tarp jų ir patvirtinimą, kad ne aš vienas pasaulyje taip kartais jaučiuosi, kaip epizodais čia aprašyta.
2010.10.28 @ 16:12 linkas
Iš vienos pusės Platonas gerai sakė kad riekia dirbti tą darbą kuriam esi gimęs. Mintis apie gavimą ir praradimą ne mano. Ji atėjo iš pokerio. Ir išvis pokeris kaip gyvenimas. Galioja tie patys dėsniai. Absoliučiai. Man tai riekia pinų tik tiek kad galėčiau išsitapetutoti kambarį, o paskui viską nuplėšti ir vėl išsitapetuoti iš naujo. Noriu šeškiško gyvenimo. Manau kad kitoje visuomenėje būtu viskas kitaip, bet mes gyvenam Lietuvoje
2010.10.28 @ 18:15 linkas
buržujau, manau nostalgija senąjam GC (ir tam dar senesniam) yra neišvengiama, nes viskas kas buvo po to, buvo jau nebe taip. gal ir gerai :)
šeškai, o aš tai nemoku žaist pokerio. taisykes žinau, bet tai ne man. nemoku blefuot ir nemoku jaust azarto :)
o tapetus plėšt yra vienas malonesnių jausmų. bet vieną kart juos nuplėšus supratau kad dabar geriau sienas dažyt, nes per greitai kiltų noras vėl plėšt :)
2010.10.28 @ 19:38 linkas
Tai azarto ten nėra. yra tik teisingi arba klaidingi sprendimai. Man irgi smagiau žiurėti kaip girtas draugas pralošinėja pinigus. Ir kaip keičiasi žaidimas ko kiekvieno alaus butelio. :-D
Tapetai yra gerai. Turejau šizofreninius tapetus praitam bute. Buvo tokie rudi ir mikšti. neveltui išprotėjau tam kambary kokius 3 kartus
2010.10.29 @ 14:11 linkas
na bet manau pagrindinis dalykas, dėl kurio smagūs tokie žaidimai yra azartas? juk ir vadinasi azartiniai žaidimai. tai va o aš niekad nejaučiu azarto, nei kortom, nei šaškėm, nei stalo žaidimus žaisdama ;)
rudi tapetai. wrong. :))
2010.10.29 @ 15:04 linkas
galbūt
2010.10.29 @ 17:58 linkas
plano, o tiksliau tikslo turejimas yra gerai. pakopinio plano turejimas yra negerai. tiksliau pakopinio plano europietis sukurti negali, o tai, koki jis ji gali sukurti, lauzo ir bjauroja ji pati. tipinis zmogus is rytu, pvz turi pakopini, bet labai paprasta plana ejimo link tikslo. (tikslas gali buti ir tikslo nebuvimas). einu, sutinku problema, ja issprendziu, einu toliau, sutinku, isprendziu.
europieciui labai komplikuota eiti link tikslo, nes bedeliodamas plana, jis prisikuria kalna kliuciu del ko jam tai turetu nepavykti… ir galu gale lieka toje pacioje vietoje niekur nepajudejes. saves gailedamas, kaltindamas kitus ar dar inirtingiau kurdamas “megaplana” ir ieskodamas kliuciu ji igyvendinti!
2010.10.30 @ 01:56 linkas
che, bet iš tiesų – kai sugalvoji kokį tikslą, savaime suprantama, kad kyla 100 minčių, KODĖL jis gali nepavykt :) čia yra fail. bet kaip to išvengt?
2010.10.31 @ 14:04 linkas
reikia kurti gentį
2010.10.31 @ 17:54 linkas
komuną.
2010.11.02 @ 13:47 linkas
budama cia – neisvengsi. cia visas aplinkos setupas toks, kad tik taip ir mastytum. viskas labai komplikuota, painu, sunkiai suprantama, susije ir persikirte, del to taip ir mastom – ieskom painios schemos, bandom perkasti matrica, mastydami apie planus is anksto zinom kaip viskas bus komplikuota.
o realiai viskas paprtasta. gimsti viena. mirsti viena. kas per viduri – priklauso, tik nuo to, kaip i tai ziuri.