Iš tiesų tai viskas taip greitai keičiasi, kad didžiausi uraganai šiandien, po metų atrodo tik audra viskio stiklinėj.
Kai kas nesikeičia.
Kol kas nežinau, džiaugtis dėl to ar liūdėt, ar dar išgert.
Kai pirmam kurse mokiausi filosofiją, pas vieną labai simpatišką profesorių, žiemą jis turėjo tik vieną megztinį, o megztinio pažastyje buvo skylė, taigi mokiaus apie Herakleitą (ir kitus to meto vyrus), kuris šypsodamas į barzdą teigė, kad du kart į tą pačią upę neįbrisi. Tada maniau, kad tai daugiau-mažiau nesąmonė, nes buvau itin linkus kartot visas savo klaidas ir nuodėmės, bet dabar, praėjus keliems metams, vis gi matau, kad Herakleitas has a point.
Tuo kiekviena akimirka ir vertinga, kad daugiau jos tokios pat nebebus, ir mūsų tokių pačių nebebus. Bus vietos, muzika, ir žmonės, bet mes būsim jau nebe tokie.
Iš čia gali išplaukt ir senas geras “negalima grįžti atgal”. Pasikartojimų ir antrų šansų nebūna. Nebūna sutapimų, būna tik dėsniai, ir a little bit help of your friends.
Ar prisimenat, kas dėjos prieš metus?
2010.06.15 @ 11:02 linkas
keista, bet vakar kaiptik su drauge bandėm prisiminti praėjusį pusmetį, kai nieko labai ypatingo neaptikom, kibom į praeitus metus. Šiurpu, kiek daug ir kartu kiek mažai laiko atrodo praėjo.
2010.06.15 @ 12:24 linkas
prieš metus susitikau su tavim prie Musės, buvau išgėręs, bet labiau apsipūtęs, ir visąlaik norėjau miego. po to ėjom į Kablį, lijo. po to beveik miegojau ten. tu išėjai namo.
maždaug tai dėjosi prieš metus ;)
2010.06.15 @ 21:13 linkas
rednails, aha mane irgi tokios mintys apėmusios:)
deathblow, atsimenu, ir per visą koncą stovėjom prieky prie scenos ir aš nesisveikinau su tavim, nes abejojau ar ten tikrai tu:) o tu kodėl nesisveikinai tai nežinau:))