Blog’o įrašas sponsorintas ir įkvėptas Kvelertak, 4 gintonicų ir 4 kronenburgų. Lydimas galvos skausmo. Bet dar smarkiau generuojantis paskutinių mėnesių sunkiai sudėliojamas mintis.
Prieš 7 mėnesius man gimė antras sūnus. Paskutinis mano vaikas. Nors daug kas mėgsta pasipyzdavot, kai taip sakau. Plius-minus tie, kurie jam gimus sveikino ir sakė „dabar liko tik mergaitė“.
Mano aplinkoje žmonių santykis su vaikais labai skirtingas. Todėl niekuomet neturėjau kažkokio pavyzdžio, kaip turėčiau elgtis. Žinojau, kad nenoriu būti tokia, kaip mano tėvai. Žinojau, kad norėčiau savo šeimoje tokios emocijos, kokią jaučiau vaikystės draugės I. namuose. Visuomet pavydėjau jai ne tik gražių namų, bet ir gražaus santykio. Meniški, atsipalaidavę tėvai. Pasitikėjimas. Ramybė. Nors bybis žino, kiek ten realiai to buvo. Grass is always greener on the other side.
Kai laukiaus pirmo vaiko, mano draugės aplink gimdė nebent netyčiukus. Mūsų pokalbiai labiau sukdavosi apie postinorą ir escapelle, o ne apie ovuliacijos testus. Man buvo 27-eri ir aš buvau dar viena koja palapinėj per DIY festą, o ne nursery rhimes. Skaičiau daug knygų ir labai bijojau, kaip gi susitvarkysiu su klyksmu maximoj ant grindų. Paskui realybė parodė, kad bijot reikėjo ne to, bet oh well.
Kai laukiaus antro vaiko, mano draugės aplink gimdė savo pirmus vaikus. Mūsų pokalbiai nebesisuko apie postinorus ir escapelles, mes geriausiai žinojom, kokius papildus gert ir iš kur pirkti ovuliacijos testus gera kaina. Mes žinojom, kad jei pastosi, tai dar nereiškia, kad po 9 mėnesių rankose sūpuosi kūdikį ir ne viena matėm per daug vingiuotų santarų koridorių.
Kai žiūriu į savo drauges, matau, kad mes neturėjome pavyzdžio. Esame pirma tokia laisva ir kartu tokia įkalinta karta. Mes turime google, reiškia mes turime viską žinoti. Mes turime insta, reiškia mes turime kai kuo pasidalinti. Mes turime daug blogų pavyzdžių iš praeities, reiškia mes žinome, ko turime nedaryti. O ką turime daryti? Mes nenorime būti tokios, kaip mūsų mamos. Bet mes žinome, kad ta seksova blondė iš insta reelso, besišypsanti wine o clock, iš tikrųjų yra funkcionuojanti alkoholikė, ašarojanti į taurę užmigus vaikams. Ir kodėl aš visada apsiverkiu išgirdus telebimbam dainą apie suknelę? Ašaros tiesiog ima pliaupt žandais, su pirmais akordais.
Man augant mamos personažas nebuvo nei sexy, nei verslus, nei atsipalaidavęs, nei linksmas ir motyvuojantis. Man įsikirtęs tas pilkas „motinos“ prototipas, senuose literatūriniuose puslapiuose dūsaujantis į rožančių ir alkūnėm zulinantis palangę, jis kaišosi sijonus ir tikrai neina klausyt metalcoro į loftą. Kai pati tapau mama, mane ištiko nehujova asmenybės krizė. Nes niekaip nesurišau, kaip ta Aistė, kuri lakstydavo plikais papais per festus, laužydavo viešos tvarkos įstatymus kiekvienoj pakampėj, gerdavo per daug alaus per dažną vakarą, rūkydavo dar neuždraustas mėtines cigaretes prie laužo, kaip ji dabar gali būti mama? Mama, kuri turi zulint alkūnėm palangę? Niekaip nesurišau, kaip aš dabar turiu vis dar būt savo vyro partnerė, vis dar turiu turėt savo hobių ir pomėgių, bet tuo pačiu turiu žinoti, kodėl išbėrė mano vaiką, mintinai mokėt skiepų grafiką ir dar prie viso to gebėt grakščiai išspręst isterijos ant maximos grindų problemą?
Tai aš galiu pasibaigt tatuiruotę ar geriau tuos pinigus investuot į vaiko stovyklą? Ar aš galiu kokybiškai pasirūpint vaiku nors man pachmas nuo 4 kronenburgų? Ar aš galiu eit į koncą ir ar galiu bučiuotis su vyru vidury gatvės? Ar galiu vis dar nešiot tik konversus, jau 18 vasarų tik juos? Ar galiu sėdėt ant bordiūro ir rūkyt elektroninę cigaretę, nes mėtinės jau kadaise nebeparduodamos? Ar aš galiu išmokint savo šešiametį keiktis ir galiu su juo kalbėt, kad jis gali mylėt ne tik mergaites, bet ir berniukus, jei taip jaučia jo širdis? Ar galiu pamerkt akį darželio auklėtojai, kuri ką tik pasakė „šūdas“? Ar galiu verkti prie vaikų?
Kai žiūriu į savo drauges, matau, kad mes neturėjome pavyzdžio. Mes esame tokios laisvos ir tokios įkalintos. Savo vizijose, idėjose, neapibrėžtume. Mes šiandien galime daryti realiai viską ir bet ką, bet tuo pačiu turime nepamiršti uždėti insta filtro ant savo pačių vonios veidrodžio.
Kai gimė mano antras vaikas, mano paskutinis vaikas, aš supratau, kad dabar atėjo laikas man. Aš nustojau gert kiekvieną vakarą vyną. Aš pradėjau mesti svorį ne isteriškai, kaip visus kartus anksčiau, o nuosekliai – nes aš turiu ne 6 mėnesius, o visą likusį gyvenimą. Ir aš galiu šiandien suvalgyt azerų kebabą. Aš nuėjau į tą fakin kvelertakų koncą ir išgėriau per daug alaus, ir aštuonioliktą vasarą iš eilės leidau sau nenusipirkti kitos firmos sportbačių.
Būdama mama supratau viena – niekas nėra taip baisu gyvenime, kaip ja būti. Vaikai gali susirgti, jie gali numirti dar negimę, jie gali užaugti visiškais urodais, kad ir kaip tu stengtumeis užaugint juos gerais žmonėmis. Nors ne, tikiuosi šitas paskutinis nėra tiesa. Tikiu, kad mūsų laisva ir įkalinta devyniasdešimtųjų karta užauginsim superinius vaikus gražiam ateities pasauliui. Pagaliau tikrai laisvus, atvirus ir drąsius. Nes mamai su konversais kvelertakų konce jie galės pasakyti viską.
2022.06.07 @ 09:40 linkas
Mano mama mire 1993, jai buvo 45, man 12. Po 5m man bus 45, mano pirmagimiui bus 12. Turiu nenumirt nuo širdies nepakankamumo, cholesterolio arba dar ko nors.
Aš nežinau kaip būt mama. Iki 12 metų nespėji suvokt mamos kaip atskiro asmens. Ji buvo vieniša mama, iš toksiškos šeimos, mane po to augino depressinė, toksiška ir greitai bildanti į demensiją mamos teta. Aš ją atslaugiau iki savo 30mečio, ištekėjau 3 mėn po laidotuvių.
Kaip būt mama, kaip neverkt ir nerėkt, kaip nebūt emociškai užsidariusiai.
(Ja ja, psichologas padėtų, bet)
Bet kai kuriom dienom antragimiai dvyniai ryte eidami daržan padėkoja, kad visi susitarėm, nesusipykom ir nerėkėm vienas ant kito. Septynmetis vis dar pasipasakoja savo bėdas.
Gal viskas bus gerai.