supista bokalo magija

Esu išvykus neoficialių atostogų nuo visko. Svajonių darbas dar manęs nerado, kompe sugedo mygtukas B, išmokau traukti šuniui erkes, ir vėl neturiu nė vienos sveikos, uodo neįkąstos vietos. Galvoj šitaip tuščia, kad nebegaliu išrašyti nė raidelės, nė vieno nenuobodaus sakinio. Tik naktim sapnuoju spalvotas fantastikas, tokias, kaip vėlyvoj paauglystėj.

Šią savaitę namuose turėtų sąlyginai pasibaigti remontai, nors, kaip daug kas sako, remontas yra amžinas procesas. Dar niekada taip smarkiai nenorėjau darbo kaip fakto, nes totaliai užsipisau nieko neveikti. Iš kitos pusės, tas “neturiu ką veikti” yra absoliučiai lieva atmaskė, nes neturint darbo galima užsiimti labai daug kuo, bet kuo. Tik kad aš neužsiimu niekuo, išskyrus alaus byčinimą rajoniniam šunparky.

Tiesą sakant, man nusibodo net gert, tai jau tapo taip nebenustebinančiai nuobodu, kad nemoku apsakyti. Paskutinė savaitgalinė pjankė baigėsi tuo, kad nusiverčiau nuo miško kalniuko ir atrodau kaip po gerų razborkių. Ir šimtaprocentinė, skaidri kaip krištolas tiesa skamba labai jau apgaulingai. Negelbsti net tai, kad po tiek Teisybės bambalių meluoti būtų nebeįmanoma.

Taip pavargau nuo savo užpisančios rutinos, kad šiandien nusiunčiau savo išlaižytą ir atidirbtą CV ten, kur šiaip bijočiau, tingėčiau ir nedrįsčiau. Ir dar nepasitikėčiau, nes visi darbai man atrodo kaip voro tinklas mažoms bedarbėms muselėms, kurie tik ir laukia, kol tave įtrauks ir išsiurbs paskutinius syvus. Viršvalandžiais, darbu savaitgaliais, vokeliais, vėluojančiais vokeliais ir durnium viršininku. Labai tikiuosi klysti dėl visko, bet.

Taip ir gyvenam, kaip kadaise šūkavo Bora. Nors iš tiesų, tai nieko aš prieš.
“You wait, and if nothing happens, you wait some more” ~ Charles Bukowski

darbas, kasdienybė, mūdė, pjankė