Mamai labai baisu, kai vaikas pradeda lankyti darželį. Ar jis susiras ten draugų? Ar jam patiks auklėtoja? Ar jis bus suprastas, išklausytas ir apkabintas? Ar jo neskriaus?
Mano atsiminimai iš darželio labai prasti ir skaudūs, velku šią uodegą paskui ir vis dar nesuprantu, kodėl ta maža mergaitė tada neturėjo draugų, nepatiko auklėtojoms, nebuvo suprasta, išklausyta ir apkabinta. Kodėl ta maža mergaitė vemdavo kiekvieną rytą, taip konkrečiai, kad ją pasitikdavo su kibiru? Kodėl ją užrakino grupėje, kai ji nespėjo išeiti iš tualeto ir spėti su visais vaikais į kiemą? Kodėl ją pastatė į kampą, kai ji netyčia sudaužė vazoną? Kodėl jos į balą įkritusį pliušinį žaisliuką užkėlė ant spintos ir neleido pasiimti?
Nežinau, kaip nusimesti tą supistą uodegą ir patikėti, kad daržely mano vaikui gali būti smagu. Ir aš jam perku gražius drabužėlius ilgomis rankovėmis ir brangią gertuvę su herojais, nes mes juk pirkiniais norim išpirkti kaltę, kaltę, kurios net nėra, juk aš nesielgiu blogai, kad leidžiu vaiką į darželį? Ar aš nesielgiu blogai, kad leidžiu vaiką į darželį?
Belaukdama darželio vėl pradėjau gerti vyną 16 valandą ir man trūkčioja akis, aš pasileidžiu sriūbauti ašaromis, skaitydama Tiškevič Vyvenimą, aš vėl priaugau svorio, nes savo nerimą malšinu lazanija ir aštuonių sūriu pica. Kai pavasarį lankiausi pas psichologę, ji man liepė nelaikyti visko savo rankose, ji man liepė perduoti vairą kitiems, ji man liepė plaukti upe ištiesus rankas į šonus ir leisti vandeniui užlieti man akis. Bet ta juoda klampi panika pinasi man už čiurnų ir traukia gilyn ir duslaus dumblo kvapas užkemša nosį.
Aš labai labai bijau, ir ta baimė atsiveda draugų, bijodama, kad mano vaikui nepatiks darželyje, kad turėsiu nuplėšti jo mažas rankytes sau nuo kaklo ir nesusiverkus išeiti ir palikti jį vieną, aš tuo pačiu imu bijoti kitų dalykų, aš imu bijoti, kad aš susirgsiu vėžiu arba kontraceptinės tabletės, kurias man liepia gerti daktarė, užkimš man kraujagysles ir aš krisiu nuo infarkto, aš imu bijoti, kad žiemą aplinkybės neleis man grįžti į darbą, arba kad taip ir nepavyks susitaupyti pradinio įnašo didesniam butui, ir aš pavydžiu visiems, kas perkasi naujus butus, kurie čia Senamiesty dygsta kaip grybai po lietaus, su savo dideliais balkonais ir lodžijom ir terasom, ir aš bijau, kad niekada taip ir nenumesiu svorio, ir nebūsiu tokia graži, kokia galėčiau būti, jei numesčiau, ir tokia sveika, kokia galėčiau būti, jei numesčiau.
Visa šita chuinia man labai trukdo kvėpuoti po truputį vėstančiu rugpjūčio pabaigos oru, išgirsti nedrąsiai kranksėti imančias varnas ir paglostyti lėtai besileidžiantį geltoną lapą. Ankstyvi rudenys yra lygiagrečiai gražūs vėlyviems pavasariams, tai laikas, kai derėtų sustoti, laikas, kai norisi apsikabinti, laikas, kai norisi mylėtis ir pastoti ir gimdyti mažus mielus vaikučius, kurie paskui turės išeiti į darželį, į mokyklą, į kitus namus, į kitas šalis ir į kitus glėbius. Bet kodėl šitaip skauda širdį?
Pokyčių baimė dar yra vadinama metatesiofobija.
2018.08.31 @ 08:51 linkas
Man labai gaila, kad taip jaučiatės… Tikrai. Tik norėjau, kaip dviejų vaikų mama, perėjusi dvi adaptacijas, pasakyti, kad viskas, ką jaučiat yra normalu: mamos kartais adaptuojasi sunkiau nei vaikai. Bet, noriu paguosti, kad šiais laikais pasirinkimas jau didesnis, o ir pokyčiai darželiuose jaučiami… Viskas bus gerai. Ir Jums ir Jūsų vaikui. Žinai, kartais atrodo, kad chujova situacija, kurioje esi, tęsis amžinai, bet tai netiesa – viskas praeina. Ir būna kitaip – mažiau ar daugiau chujovai, bet kitaip. Aš nemėgstu rašyt komentarų, rašau tik tada, kai tikrai jaučiu, kad reikia, tad tikiuosi, kad pajusit, jog siunčiu tikrai nuoširdų palaikymą. You will survive this, girl !
2018.08.31 @ 09:26 linkas
Suprantu, kad asmeninės mūsų patirtys išlenda pačiu netinkamiausiu metu visokių baimių pavidalu, bet tuo pačiu tikiu, kad vaikai jaučia tai, ką jaučia mamos, tad linkiu neužsibūti visam šitam baimių ir nerimo liūne, ir ieškoti emocijos, kurią norėtume, kad jaustų jūsų vaikas eidamas į darželį – tokio excitement dėl laukiančių naujų draugysčių, naujų veiklų ir atradimo džiaugsmo, kūrybos, žaidimų, rūpestingų auklėtojų ir tėvų, kurie išsiilgę po darbo dienos apkabina ir išbučiuoja ir klausosi dienos nuotykių pasakojimo. Pati ruošiuosi šiam “atsiskyrimui” ir savo baimes bandau įveikti meile ir pasitikėjimu – savimi, vaiku, auklėtojomis, kitais vaikais ir jų tėvais. P.s. Savaitgalis puikus laikas eit į mišką pasidžiaugti tais lapais ir grybais ir rudens kvapu! To mums visiems ir linkiu!
2018.08.31 @ 09:34 linkas
Labai ačiū, sėdžiu ant suoliuko palikus savą darže tai fuckin adaptacijai ir drebinu lūpą, ir vyno net gert negaliu, nes dar turiu eit pieno traukti. Bet tie aštuoni sūriai gal padėtų… ir man daržely buvo šūdinai šūdinam sovietmety, bet cia viskas turi būt gerai, nes kitaip bus blogai… juk mamos yra stipriausi padarai su “širdim ant rankovės”, tai labai lengva ją užgaut, bet taip ji grūdinas. Taigi pasileidžiam ir plaukiam, I guess…
2018.08.31 @ 10:59 linkas
ačiū, damos, labai už komentarus.
šypsaus :)
2018.10.04 @ 15:05 linkas
Kažkaip šiandien sentimentai ir nostalgija parginė į senuosius namus-blog’ą ir atklydau čia. Tiesą sakant, vos neapsišikau iš laimės, kad teberašai!!!
2018.11.10 @ 13:08 linkas
Bitchy Blue, geras, nežinojau, kad skaitai ;) aš tavo blogus skaitydavau, ir man labai patiko;)