Mano ištikimi skaitytojai (kuriuos kadais turėjau), jeigu jų dar turėčiau, turbūt lauktų, kol mane paliks vyras, padvės mano šuo, ar kaimynė iš gretimo buto persivarius venas iššoks per balkoną rėkdama kažną nyčiško. Nes, kaip sakė visi žavūs prasigėrę diedai, kuriuos kada nors kažkas spausdino, – rašo tik netikėliai, sielos ubagai, nusivylę viskuo ir, pirmiausia, savim; rašo tie, kurie labai bijo, bijodami geria, gerdami daug rūko (vonioje), rūkydami išleidžia paskutinius pinigus, išleisdami juos isteriškai juokiasi.
Rašydama pripažindavau visiems, ir pirmiausia sau, kad esu hujovoj subinėj, kad manęs nemyli vyras, kurį įsimylėjau vakar, kai voliojomės kažkur po krūmais senamiesčio bromoj, o šalia voliojos Tauro bambalys, kai juos dar pardavinėdavo. Pripažindavau, kad rašyt galiu tik kai išgeriu, arba kai man pagirios, arba kai jausmai, kurius laikau esminiais, smaugia man gerklę. Rašydavau, kai maniau, kad vienintelė tikra meilė gali būti mergaitei burbuliuotoj vonioje Klaipėdoje, rašydavau, kai norėdavau, kad mane pamiltų tos mergaitės buvęs vyras. Tiesa, geriausiai buvo rašyti tada, kai visų alegorijų nesuprasdavo nei vienas mano skaitytojas. Kai taip buvo, manęs neskaitė turbūt niekas.
Dabar gi viskas taip susimainę, kad aš nežinau, kada lengviau rašyti – kai problema yra viena ir ji zujęna galvoje taip, kad negali užmigti, ar kai problemų tiek, kad galvoje tylu kaip giliam šuliny iš B-lygio seubeko, ir atbundi plačiom akim 6:10 ir šoki iš lovos, nors yra šeštadienis, bet pamiršai, kad šeštadienis, nes vakar pripisai brendžio su kola, tiek, kaip paauglystėj, nes gal tikėjais, kad gal grįš tie raudoni vakarai.
Vakar su brendžiu ir kola žiūrėdama “Kitokius pasikalbėjimus” su Marijum Mikutavičium supratau, kad esu jau tokio amžiaus, kai 43 metų vyras man atrodo pakankamai seksualus, kad norėčiau ne tik su juo permiegot, bet ir gyventi. Abu esam panašiai susipisę, gal išgelbėtumėm viens kitą arba kuris nors kurį. Ak, ir jam jau tiek metų, kad jis turėtų babkių, džipą ir pakauptą pensijos fondą. Aš dabar tokioj vietoj, kad nebežinau, ką turiu, nežinau, ar tai, ką turiu yra man svarbu, gal noriu turėti tai, ko neturiu, ir svarstau, ar jei turėčiau tai, ko neturiu, man tai atneštų tokią laimę, kad vėl galėčiau neberašyti. Dabar 06:43 ir už lango yra tamsu, nes supista žiema atėjo ir atsinešė savo supistas sąskaitas, kurias tuoj eisiu suvedinėti į e-banko puslapius ir jie nusineš mano 300 litų, kuriuos taip norėčiau tiesiog pragerti, arba bent jau nusipirkti vagabond batus.
Nežinau, ar aš tokioj subinėj, ar Lost’ų penktoj serijoj, kad staiga pradėjau kvestionuot viską, kas anksčiau buvo šitaip aišku. Jaučiuos tiek patyrus, kad laisvai galėčiau būti Marijaus bendraamže. Šita vasara man išdraskė vidurius tiesiogine ir perkeltine prasme, žiūrėjau kaip iš manęs krenta kraujai ir džiaugiausi, nes žinojau kad taip turi būti. Turbūt neužilgo pasieksiu tokį amžių, kai pradėsiu cituoti savo tėvus.
Mergaite burbulų vonioje, jei vis dar skaitai, tai tikiuosi, kad esi laiminga, bet per tą laimę nepametusi galvos ir žinai, kad niekas nesibaigia, tik sukasi kažkokia cirko spirale. Jei skaitai, norėčiau vėl išgert su tavim rašalo ir paskui valgyt kebabus larioke, ir būtume vis dar kol kas gražios, nes aš dabar moku elgtis su kosmetika.
Linkėjimai mano tėvo draugei, kuri mane skaito ;)
2014.11.30 @ 11:03 linkas
Koks baisus įrašas, koks gražus įrašas.
Aš net ir būdamas vyras, kartais pagalvoju, kad gal galėčiau pagelbėti Mikutavičiui ;)