supista bokalo magija

Lėtai sinčiasi prancūziškas filmas apie meilės trikampį, o namuose pagaliau tyla ir švara. Vakar du neitin malonūs rusakalbiai meistrai pabaigė lubų remontus ir nenorom išėjo, nes nedaviau litų “papildomai”. Visur tvyro reketas. Net turguj. Atrodo, ten turėtų tvyrot derybos ir magaryčios, bet kur tau.

Ikiukuose tvyro ne tik reketas, bet ir skaudūs spąstai – nusiperku širdučių dienos proga nupiginto raudono vyno ir finale guluos miegot 19 valandą, nes nuo jo taip įsiskauda galvą, kad nebegaliu nieko daryti. Gerai nors tiek, kad pirmą kartą per daugybę metų neturėjau visiškai jokių planų šiai dienai. Žinojau, kad švęsim trise lovoje – aš, šuo ir kompas. Ir tokia ramybė užplūdo žinant, kad nereikia eit baliavot į barus gražiai išsipuošus, nereikia sėdėt offline feisbuke ir nereikia atrodyt taip, tarsi tau nerūpi šios šventės idėja. Begurkšnodama tą paskūdną vyną prisiminiau visą stresą mokykloj, kuomet populiarios mergikės gaudavo daugybę anoniminių ir neanoniminių sveikinimų ir daug daugiau širdučių ant skruostų nei tos paprastos mergikės. Kartą net pati sau nusisiunčiau anoniminę širdelę ir paskui garsiai stebėjaus, kas gi čia toooks galėjo būt.

Dabar valentino dienos įsisenėjimas manyje pasireiškia tik tuo, kad jos išvakarėse sapnuoju, kaip perku belenkokius naktinukus, atsibudus tokių be išlygų užsimanau ir paskui lakstau po visą miestą kažko panašaus ieškodama ir nerasdama, matyt visiškas deficitas, ne kitaip. Nueinu net į turgų ir randu ten tokius pat kaip Lindexe, tik dvigubai pigesnius ir dar pardavėjas labai malonus pasitaiko, man net nieko nepasakius jau deda į maišą ir sako trisdešimt penki litai, ačiū, geros dienos.

O tada šventės praeina ir kaimynas su savo dobermaniuku man parodo šunų lakstymo aikštelę 100 metrų nuo namų apie kurią nieko iki šiol nežinojau. Šunys laksto ir duodasi, o mes apšnekam veterinarus ir reketą. Viskas gerai, viskas po senovei, kaip visada maišau dienas ir tik netyčia sužinau, kad šiandien jau trečiadienis, tuoj baigsiu vairavimo teorijos kursus, nors diedukas dėstytojas 70% pamokos laiko prasidalina savo jaunystės įspūdžiais ir jau ima nervinis kratulys. Paskui vėl kokietais darbo pokalbiai, ir darbo klasė vėl tiesia į mane savo drebančius pirštukus. Bet kaip nors, viskas kaip nors, nes šiandien jau kvepia pavasariu, ir tai yra svarbiausia.

gyvenimas, kasdienybė, namai, šunelis