Moterys rytais paslaptingai šypsosi. Autobusuose, gatvėse, eilėje prie kavos išsinešimui. Moterys rytais žavios, susivėlusiais plaukais ir greitai padažytomis akimis, nieko nespėjančios, bet viską pamiršusios.
Moterys vakarais juokiasi, mylimiausiam bare, kuriame groja Rammsteinus, prie baro susitinkant senus pažįstamus. Moterys galvoja apie savo nuodėmes ir užgeria jas alum su citrina. O ką joms bedaryti? Moterys tik rescendentinėj refleksijoj būna tikros moterys.
Jos pasmerktos, sudegintos ir paskandintos, užkabintos skaistybės diržais ir užrakintos po penkiom spynom. Jie žiūri jas iš tolo ir trina putliom rankytėm. Ar turi pinigų ir laiko būti pats sau šeimininkas? Klausia užrašas ant sienos. Šalia pasirašęs Solomonas. Bet jis po viskuo pasirašo.
Moterys tyli, kai labiausiai norėtų kalbėti. Ką galima sakyti? Kada galima sakyti? Kam galima sakyti? Moterys seniai nebepavaldžios niekam. O labiausiai sau. Joms žemė slenka iš po kojų ir penkiolika gyvačių rangosi pilve.
Rytiniai autobusai perpildyti ir tvankūs. Plastikinės gėlės siūbuoja priekiniam lange. Vairuotojas jau seniai norėtų užsirūkyti cigaretę. O visos moterys paslaptingai šypsosi. Ir bando pamiršti, kodėl.
Comments are closed.