Apie tą beprotiškai reliatyvų dalyką. Efemerišką ir tuo pačiu stabilų, kaip statybinis blokelis. Statybinis ir sunkus devynmečio rankose. Apie tą nuolat besikaitaliojančią beprasmybę, kurios neįmanoma apibrėžti, bet kurioje, dėl kurios ir kurios pagalba vyksta viskas, kas vyksta. Kiek užtrunka pirmas bučinys? Kiek užtrunka paskutinis, prisimenant pirmą? Kiek laiko užtrunka raudonas mikroautobusiukas, kirsdamas baltarusiškas sienas? Kiek […]
Tag Archive > žiema
You see me freezin, me hatin
Mano draugai leidžia laisvalaikį užsiėminėdami žiemos sportu. Lietuvoj ar kur nors labiau į vakarus, su snieglentėm, slidėm, su rogutėm, keltuvais. Man užtenka slidinėti Šnipiškių kiemais ir Reformatų parku. Ant kelių ir taip turiu mėlynių, o blauzdų raumenis sopa irgi tikėtinai nuo ėjimo per tas supistas pusnis. Žiemą mėgstu tik dėl vieno dalyko – nes po […]
Mažos paslaptys stiklainiuose nuo agurkų
Mano priklausomybė gėrė mane iš butelio plačiu kakleliu. Mano priklausomybė nuolat apsipildavo manimi, kaip apsipilama kaskart dėl to kaklelio platumo. Ji tyliai nusikeikdavo, nes mano priklausomybė buvo neįtikėtina dama, užsilikusi dar iš devyniolikto amžiaus pradžios. Mes su priklausomybe gulėdavom ant šlapios žolės, ir rytinės boružės ropodavo pašiurpusia mano oda. Jei tik damų oda apskritai šiurpsta. […]
Liūdna ir beprasmė istorija apie kaimyną
Ką tik kieme ant kaimyno mašinos užkrito kuokštas varveklių. Žiūrint į juos ant stogo, būčiau davus gal 15 kilų. Nežiūrėsiu, kaip atrodo mašina, nes mano palangė užkrauta arbatos puodeliais, rankšluosčiais nepraleidžiančiais šalčio ir neperskaitytais konspektais. Bet ne apie tai. Esmė tame, kad kaimynas nepasisaugojo. Jis galėjo pasisaugoti keliais būdais – nestatyti savo automobilio toje pavojingoje […]
