supista bokalo magija

Apie tą beprotiškai reliatyvų dalyką. Efemerišką ir tuo pačiu stabilų, kaip statybinis blokelis. Statybinis ir sunkus devynmečio rankose. Apie tą nuolat besikaitaliojančią beprasmybę, kurios neįmanoma apibrėžti, bet kurioje, dėl kurios ir kurios pagalba vyksta viskas, kas vyksta. Kiek užtrunka pirmas bučinys? Kiek užtrunka paskutinis, prisimenant pirmą? Kiek laiko užtrunka raudonas mikroautobusiukas, kirsdamas baltarusiškas sienas? Kiek laiko jūs geriat rytinę kavą, antrą, trečią puodelį, per kiek laiko susisukat cigaretę su prieskoniukais?

Laikas į darbą, laikas į kirpyklą, laikas į Halės turgų jaučio inkstukų šuneliui. Prisiminkit vaikystės vasaras, atrodydavo, jos trukdavo amžinybę. Dabar vasarų beveik nebeliko, tik kažkokia jų nuojauta, plevenanti ore. Užtat žiemos prailgo, išsitęsė, išstypo, ypač šioji nusimato būti beviltiškai ilga ir šalta, kaip Maskvos bulvarai.

O kur dar laikas, skirtas paaukoti ateičiai, suręsti pamatus, išsipirkti praeities klaidas. Jis tiksi tyliai tyliai ir labai lėtai. Kaip savaitės pradžios naktys oranžinėj šventojo S. gatvėje, net Juozas miega, ir tykiai po konteinerius kuičiasi baltoji katė. Šunelis į sieną daužo batą, aš norėčiau padaužyt galvą, bet baidausi ir taip neaiškių santykių su kaimynais, katrie galbūt mane ir taip laiko pms’ine boba.

Pertraukas mėgau tik mokykloj, kažkur kažkada rašiau. Beroc antram kurse, o gal tai buvo trečias? Viskas susipylė į vientisą rašalo dėmę, nebeatsikiriu, kur ir kada kas nors įvyko, ką ir kada ir kur aš mylėjau, dėl ko ir kur ir kada gėriau raudoną vyną ant palangės gimtojoje gatvėje, dabar tik dažų kvapas mano plaukuose ir eisiu pirkti kalendoriaus, nes nebeturiu savęs.

Laikas palieka daug žymių, viena ryškiausių yra ta, kurią jis palieka manyje, ir sukant laikrodžius atgal viskas taip kinta, kaip vaikystėj turėtas sąsiuvinukas, ant kurio puslapio kampukų piešdavau mergytę su šokdyne arba balionėliu ir greitai verčiant lapukus mergytė šokinėdavo arba balionėlis kildavo aukštyn. Štai aš nusikirpau plaukus, kartu su praeities voratinkliais, vienatvės kaltūnais, pušų spygliais nuo vasaros pievelių, kur vartydavomės ir skaičiuodavom muses. Nusikirpau, nes nebesijučiu turinti pakankamai jėgų net šukuotis. Noriu tik palįst po pleduku, įsijungti trečią Weeds sezoną ir žiemoti, žiemoti kaip Mikė Pūkuotukas, kol baigsis šita velniava, vadinama suaugusiųjų gyvenimo laikotarpiu, kuomet reikia galvoti apie ateitį, o ne tik kaip vakare išgert alaus.

Atsukus dar porą laikrodžių atgal, ir grįžus į taip pat fakin komplikuotą paauglystės periodą, vieni laukiamiausių ir taip tada ir neišgirstų žodelių buvo tie mistiniai bereikšmiai viskas bus gerai. Vakar juos išgirdau gal penkis kartus, reikšmingesni jie nuo to netapo, lagaminai nuo to nesustojo pakuotis, gerai bent, kad turiu pilną stalčių servetėlių su UK vėliavom ir ne tik. Galvoju vėl pradėt piešt, tik neturiu babkių dažams. Tai kol kas tik mokinsiu šunelį kalbėti, nes mylimiausias vyras už tūkstančio kilometrų, o mylimiausia moteris, su kuria taip norėtųsi išgert bokalą, dar toliau.

gyvenimas, šūdas, žiema