Prie Vilnelės kadaise išgėriau savo pirmąjį butelį alaus. Ten skandinau savo nelaimingas meiles, savo pikčiausias baimes ir visokias tylias krebždančias neviltis.
Vilnelė buvo mano šventykla, mano aukuras, mirtis ir gyvybė, tokia mažutė, bet tokia mano akimis gili.
Joje sutilpo visos kaitrios vasaros ir drėgme dvelkiantys rudenys, antys su savo gyvenimo istorijom ir braidantys vaikai. Vilnele buvo taip gera paleisti ir pasileisti, bristi ir tesušlapti nubalnotus kelius.
Šis ruduo pranašavo tiek daug, o taip kitaip viskas vyko. Su savom audrom ir štiliais, tik ta Vilnelė tekėjo taip pat, per gliaumėtus akmenėlius.
Vilnelė vidurnaktį ir Vilnelė vidury dienos, su savo kojas besiskalaujančiais valkatėlėmis ir dėdėm prasegtais paltais, su bambaliais, kojinėmis, galvomis, plaukiančiomis prieš srovę ir pasroviui.
Atrodydavo, nueisi ir susigūši prie vandens, sulįsi į rudenejančią žemę, iškvėpsi visus skaudulius ir viskas vėl bus gerai. Atrodydavo, ta upė tiek mačius ir išklausius, kad tuoj ims ir išspjaus kokį šimtametės raganos vertą patarimą.
Nors kartais nebežinai, ar patarimo reikia, ar tiesiog prisigert iki Vilnelės tai nusenkančių, tai užtvinstančių krantų, ir kaip kadaise, prieš dešimt metų susisukti į margaspalvę rudeninę karuselę, nunešančią niekur ir visur.
2012.09.18 @ 13:44 linkas
Matomai reikia prisigerti iki Vilnelės!
2012.09.18 @ 21:07 linkas
O tie valkatėlės tokie draugiški ir malonūs, visada pasiteirauja, “ką skaitai” ir mielai alumi pavaišina, o aš juos vynuoginiu tabaku (:
Atrodo, pati Vilnelė prisijaukina ir tyliai skalaudama tas nedideles nuodėmes, viltis, vyną ir meiles keičia žmones tuo auksaspalviu sakrališku vandeniu. ir problemos išsisprendžia savaime, o jei ne, bent mažiau rūpi, ha.