Šitaip tikiuosi teigiamo testo per Kalėdas
Deja, Kūčių rytą gaunu ne jį,
O teigiamą bronchitą
Gydaus jį gin tonicais
Ir silke su cinamonu.
Po naujų metu gert duphastoną
O mano darbą meta jo senoji valdžia.
Daraus Covido testą
Ir labai bijau, kad pokyčiai bus baisūs ir pikti.
Bet vasaris atneša malonias permainas
Pokyčiai darbe yra positive
Positive yra ir sekantis nėštumo testas
Kurį pasidarau bėgte grįžus iš darbinio susitikimo.
Pylimo Drogas gali atsipalaiduoti ir nustoti
Užsakinėti tuos testus urmu.
Fotkinu testą įvairioje šviesoje.
Pasidarau dar bent penkis.
Testai ryškėja ir visiškai niekuo neprimena
Praėjusios vasaros fiasko.
Toliau – daug ankstyvų echoskopų
Kelios adatos venose
Mažiau, nei vasarą, vienok.
Bet baimę sumažina tik vėmimas.
Netrukus imu tiek vemti,
Kad nebėra apie ką daugiau galvot.
Vemiu net per zoomą su japonais.
Vemiu naktį, dieną, soti ir alkana.
Visi sako – tai bus mergaitė.
Aš googlinu suknytes.
Sakau, Liuka, pagaliau aš tave užregistruosiu.
Liuka, tu laukei nuo 2014 mano galvoje.
O ir jėgų turiu daugiau.
Miegoti noriu mažiau.
Valgau karštus sumuštinius su sūriu,
vienintelį maistą, kuris nevimdo.
11 savaičių echo pas genetikę –
Ar norite sužinoti, ko laukiate?
95% mergaitė, viskas atrodo gerai.
Liuka, ar tu matai?
Pagaliau aš tave užregistruosiu.
Puskė jau nori man vežti dukros drabužius, sakau palauk dar.
Kasdien guliu lovoj su dopleriu.
Nors greičiausiai girdžiu ne Liukos, o savo širdį.
Bent jau naudoju daug sviestmedžio aliejaus,
Sako gerai odai.
16 savaičių, vemiu nebe 8, o kokius 2 kartus per dieną.
18 savaičių, ir jaučiu žuveles pilve.
20 savaičių, mano nuostabioji gydytoja pasveikina su
Antru berniuku.
Kaip tai sakau?
O ko jūs laukėte?
Liuka, tikiuosi dar kada nors susitiksime kokiais nors pavidalais.
Tik tu niekada nebūsi mano dukra.
Jausmas suima keistas, nes kiek mačiau save kaip mamą,
Savo mintyse buvau mergaitės mama.
Kai paauglystėj rašiau dienoraštį,
Žinojau, kad atiduosiu jį dukrai.
Kai kaupiau patirtį su bernais ir tūsais ir visais kitais reikalais,
Žinojau, kad galėsiu perduoti dukrai.
Bet aš niekada nebūsiu mergaitės mama.
Less drama, harder to keep alive.
Man prireikė 3 dienų.
Dabar atrodo, kitaip ir būti neturėjo.
Dar mėnuo, papasakoju sūnui.
Vartom kartu paveikslėlius, kaip auga ir kaip gimsta vaikai.
Jis sako,
Tai reikia tau saugotis nuo Špunkos.
Aš tave saugosiu.
Nebevemiu. Nieko neskauda. Jaučiuosi graži.
Fotkinu pilvą ir žinau, kad negaliu dėti tų nuotraukų
Net į Insta story.
Nes mažu ką?
Visą laiką mano smegenų užribiuose gyvena tas
Fckin „mažu ką“.
Traumom pažymėta patirtis bruka man į mintis
Baisiausius scenarijus
Ir jie atrodo norma, o sėkmė – atsitiktinumas.
Nors kaip ir turėtų būti atvirkščiai.
Bet saulė šviečia pro Radviliškio sakuras.
Raibuliuoja ežerai ir kvepia šašlas.
Pasiskiepiju nuo Covido, nors
Plandeminis erzelys ir labai garsus.
Kiek vėliau gaunu naują nepažįstamą diagnozę ir dienas leidžiu
Badydama pirštų pagalvėles mažulyte adata.
Atsisveikinu su nealkoholiniu sidru ir pyragaičiais.
Važinėju į Santaras ir tuose koridoriuose
Užplūsta visokie prisiminimai.
Kad negausiu progos užregistruoti Liukos
Man patvirtina ir VGN ir Santarų perinatologinis.
Lankstau drabužėlius į stalčius ir nusprendžiu išeiti atostogų.
Leidžiu sau išeiti atostogų, ne tik dekretinių,
Bet ir vaiko priežiūros atostogų,
Nors dar nežinau, kaip mano perfekcionistinė galva
Su tuo sudealins.
Bet išeinu atostogų.
Pamažu savo kūdikius pagimdo mano draugės.
Ima atrodyti, kad laukiuos amžinai.
Vaikštau pas savo nuostabią gydytoją
Ir ji kaskart matuoja
Kojytes, rankytes, pirščiukus
Ir ne tokius įdomius dalykus.
Daug guliu ant savo geltonosios sofos.
Uždėjus ranką ant pilvo
Ir baidau baisiuosiuos scenarijus galvoje
Į pagalbą telkiuosi statistiką
Prisimenu dėstytoją Murauską
„Kai skrendu lėktuvu, visada vežuosi bombą.
Tikimybė, kad lėktuve bus dvi bombos – patenkinamai maža“.
Skaičiuoju, kiek kartų per pusvalandį vaikas sujudėjo.
Lakuojuos nagus, dažaus antakius ir vartoju vaistus, kai reikia.
Googlinu, kokia tikimybė žūti autoavarijoje.
Ne tokia ir maža.
Kodėl aš nebijau žūti autoavarijoje?
Šį kartą mane aplenkia net cholestazė,
Kuriai pasikartoti sekančiame nėštume duodama
Solidi 75% tikimybė.
Bet ne, cholestazė nesirodo. Spaudimas nekyla.
Net cukrus nekyla ir niekas man neskiria insulino.
Pirštai netinsta ir neprabundu kraujo baloje.
Mano draugės augina savo vaikučius
Rūpinasi dėl drabužėlių, žindymo ir atpylinėjimo.
Kad man dabar tokias bėdas, galvoju.
Jaučiuos daug kietesnė, nei šiaip jau turėčiau.
Neskaitau nei vienos knygos.
Jaučiu, kad viską žinau, tik duokit man gyvą ir sveiką vaiką,
Pamaitinsiu, aprengsiu ir užmigdysiu.
Niekas nebus man baisu.
Paskutinės savaitės išsitęsią į tvirtą orbit kramtoškę.
Girdžiu tiksint visus namuose nesančius laikrodžius.
Termino diena ateina ir praeina.
Važiuoju į Santaras, man sako, nešiokit, dar nešiokit.
Ir aš nešioju, nešioju laiptais aukštyn žemyn
Ant gimnastikos kamuolio pirmyn atgal
Žiūrėdama ketvirtą Dynasty sezoną.
Savaitė tiksi, aš kviečių vaiką į šį pasaulį, lieka paskutinė diena,
Tada jis manęs pagaili.
Važiuojam į Santaras ryte, grįžkit dar namo, nėra gimdyklų.
Grįžtam namo, bet suprantu, kad nieko nebus,
Atgal į Santaras, ir ten vos ne koridoriuj laukiam, kol kažkas pagimdys.
Šį kartą viską labai gerai atsimenu.
Atsimenu, kaip kas 5 minutes sakau „eina nachui“ ir klaupiuos prieš
Man nieko nereiškiančius dievus
Atsimenu, kaip tiksi laikrodis
Atsimenu, kaip važiuojam liftu į F korpuso viršų ir aš laikau prispaudus veidą
Mikui prie krūtinės
Gimdykloj puolu verkti, nes grįžta per daug to, ką norėjau pamiršti.
Gydytojas sako „nu baikit, nereikia“
Gaunu narkotikų į veną ir po valandėlės epidūrą,
Žiūriu į laikrodį ir galvoju, kaži, kiek viskas truks.
Trunka labai trumpai,
Ir, nepaisant visų savo baimių ir šūdinų patirčių,
šį kartą aš gaunu verkiantį vaiką ant krūtinės,
Mikas gauna žirkles į rankas,
Man visiškai nieko nebeskauda,
Aš tiesiog guliu ir laikau vaiką sustingus,
Sakau – mano rankos šaltos
O gydytojas atsako
– Mamos rankos nebūna šaltos.
2022.08.03 @ 07:19 linkas
Sveikinimai! :)