Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie viešą tūliką po savęs palieka gražesnį nei rado ir tie, kurie nepalieka. Kad bachūrai gali kažko nepastebėti, aš suprantu, nes pati su tokiu gyvenu, bet kad bobos gali lengva dūšia palikt kruvinus dangčius ir nenuleistus šūdus po jais, tai man jau virš visko. Taip visai ne happy pasibaigė vakaras Happy Brew bariuke, kuriame turėjom semtis žinių apie juodąsias skyles, bet pasisėmėm tik pilnus plaučius CO2 mažiukėj salytėj su dar 30-ia susigrūdusių smalsuolių. Super hipsta craft kvietinis irgi negelbėjo, nes jo skonis buvo kaip šnekučio kanapinio ir net AŠ palikau pusę butelio mirčiai brome. O šiaip jei darai renginį, kuriuo feisbe suinterestuoti tūkstantis žmonių, tai gal būtų visai good idea pasirinkti ne kišenės dydžio vietą, kurioje net langai neatsidaro.
Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie mėgsta british dry obuolių sidrą ir tie, kurie nemėgsta. Vakarą išgelbėjo Prohibicija su savo nerealaus skonio ir nerealaus brangumo Hogan‘s – dabar sėdžiu, googlinu, ir matau, kad apart barų jo niekur nėra nusipirkti, nebent Bottlery pardėj subačiovkėj, kuri turi vieną likutinę bonkę, arba iš Sidro Namų, kurie parduoda tik didmena licenzijuotom įmonėm. Pats Prohibicijos barmenas purto galvą, kol supranta, ko iš jo noriu – nee, nei DRY, nei FRENCH REVELATION mes nebeturim, turim tik MEDIUM – pirmą bonkę ištraukė iš šaldytuvo, antrą, kurios grįžau po valandėlės, jau iš sklepo. Srsly?? Pasijutau vienintele to sidro gėrėja, o su tokiom pajamom kaip mano, ne kasdien gurkšnosi dulkėtą buteliuką už 4.5. Suprantu, kad grįžus pas juos dar po mėnesiuko turėsiu gert kokį pussaldį perį. Lietuviai nesupranta gero sidro! O tie, kurie supranta, turi jį pirkti bare už 4.5 eur arba tenkintis Vilkmergės draft, kuris yra geriausias popular pasirinkimas iš blogiausių.
Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie lieka ištikimi sau ir tie, kurie nelieka. Neneigsiu, pati smarkiai pasikeičiau nuo early twenties iki late. Nebegeriu šnekutinių kanapinių alų, o jei kiek ir išgeriu, tai kitą dieną vaikštau sopančia galva ir kvėpuoju burbuliukais iš mineralkės. Nebepakelių nei tūsovkių, nei nemieganakčių, pagirios man panašu į būseną po gimdymo. Nerūkau žolės ir neinu į miestą tam, kad rasčiau nuotykį. Bet aš nesmerkiu tūso kartos. Nesuprantu, kaip galima visą jaunystę prasišniot on the edge, o „susitvarkius gyvenimą“ šlietis verygai prie šono ir neigti jaunystės gaivališką dvasią. Ne iš mamos perspektyvos, tikrai ne iš jos, šia perspektyva tais klausimais laviruoti dar nemoku, bet, dievaži, jaunos dienos ir skirtos festivaliams. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Jos skirtos degtinei ir alui, šokiams ir flirtui, bėgimui iš pamokų ir atsibudimui ant nepažįstamos pagalvės. Lauko kavinėms švintant, trise rūkomai cigaretei, ekspromtinėms kelionėms ir purviniems sportbačiams
Kai pagalvoju, kad visa tai jau turėjau, kad turėjau ir nebetūrėsiu, man susopa širdį. Kai pagalvoju, kad visa tai gali turėti mano sūnus, man paspartėja širdies ritmas – o su kuo? O ar saugiai? O kur ir kaip ir ar ilgai? O ar nesušals, ar nesuduš, ar nepaklys? Tačiau kaip besijausčiau, aš stengsiuosi įkrėsti proto jam į galvą, įžiebti pasitikėjimo savimi jo širdy ir įskiepyti jam giliai, kad manimi galima pasitikėti – o tada paleisiu į visus tuos festivalius stačia galva, kad švęstų gyvenimą, kol tos šventės linksmiausios. Ir aš iš paskutinių stengsiuos netapti tokia, kaip tos mamos, kurios urzgia dėl perplėštos kelnės, dėl supurvintos kuprinės, dėl vietomis apkeistų darbų, o paskui dejuoja, kad vaikai nebėga pas jas dėl perplėštos širdies, dėl supurvintos karmos ar apkeistų vietomis gyvenimo rolių.
Tikiuosi, kad viską padarysiu teisingai, o tos klaidos, kurių neišvengsiu, nesutrukdys mums su sūnum po 20 metų sumušti british dry bokalais.
2017.09.08 @ 17:44 linkas
Mamytė:)