supista bokalo magija

Niekada neturėjau darbo, kuriame būtų garantuoti laisvi savaitgaliai. Todėl visada labai mėgau tuos retus ir nepakartojamus, ilgai laukiamus ir taip greit praeinančius. Štai kaip šis, atžymėtas taip, kaip tik gali norėti iš vasaros pradžios savaitgalio gamtoj, kai karšta karšta, oras tirštas nuo uodų, po kojom sūpuojasi ežeras, o tu lakstai laukais apsikabinus bambalį ir žmones.

Ir skani tampa pigiausia sasyska pakepta ant drungno laužo, malonus niežulys apėmęs visą kūną nuo šimto uodų įkandimų, gražus šeštadienio rytas einant pėščiom į miestelio krautuvę, kuri, žinoma, uždaryta, todėl tenka praleisti porą valandų užsiimant šiokiu tokiu vandalizmu po miegmaišiu prie bažnyčios vartų, bet kas mums jauniems, kai šitoks rytas ir taip norisi lengvai nusikalst. O naktys ne ką mažiau svajingos, kuomet važiuoji su busiku iškritusiom durim per kaimo žvyrkelius, nes kažkas sumanė parodyt labai gerą vietą parūkyt, nors ji pasirodo besanti tiesiog žvyrkelio vidurys.

Vasara teka karščiu per nugaras, ir liečiasi vienas prie kito sūrūs veidai, nudega rankos ir pečiai, ir paskutinė cigaretė smilksta tarp žemėtų pirštų. Mus apsupę kaimo bambaliai, po porą litų, tokie prasti, kad pirmadienį tenka prasivartyt darbe ant pufiko dejuojant, kaip skauda inkstus, o gal kepenis, o gal viską vienu metu ir pasižadėt daugiau niekada, daugiau tik carlsbergas, iš kurio paskui pas stikladirbius darysimės bokalus.

Vasara glosto mums nuogas nugaras ir bučiuoja į mentes, oras saldus ir tirštas, jauties lyg mylėtumeis pirty, tik kvarkia prūdo varlės, kvarkia ir pasakoja vasaros istorijas, kumet nereikia daugiau nieko, tik užsimerkt ir leisti vėjui glostyt nudegusį veidą. Saulė ir pankrokas, ir tesinori biški pamainyt, kad išeiginės būtų penkios, o darbo dienos dvi.

alus, Draugai, pjankė, relax, vasara, vyrai