Beware of the mūdė.
O taip. Šitam įrašui mane įkvėpė daug kas. Daug kas po truputį – pažįstamų santuokos. Graži bomžų porelė geriantį brangesnį brendį – nes jis norėjo, kad jai būtų skaniau. Drugelių kapinių autorės įrašai. Pavasariniai besipisantys balandžiai. Naujas ledukų aparatas, gaminantys mažučiukus gražutėlius ledukus – taip lėtai, kukliai, bet tobulai gražiai. Ir nevarbu, kad valanda aparato darbo vos vos pripildys dvi kokteilines taures. Kaip aš suprantu, o gal kaip tikiuosi – meilei svarbu procesas, o ne rezultatas. Ar ne?
Gal dėl to, kad rezultatas man visada siejosi su neigiamybėm. Su mokykla ir iš dalies su univieru, su dietom ir su laukimu eilėje, arba laukimu, kol kai kas/kažkas įvyks. Netgi su smunkančiu Linkomanijos reitingu (tššš). Jei reiktų viską sudėliot į juodą ir baltą lentyną, rezultatas gulėtų juodosios dugne.
O štai procesas – procesas yra visai kas kita. Kaip jau seniai skelbia mano Couchsurfingo profilio title’as – journey, not the destination. Nors kai tai rašiau, tik plius minus numaniau, ką turiu omenyje. Paskui išvažiavau pasitrainioti po Europą ir supratau daug dalykų. Kaip neįtikėtinai beatrodytų, būtent tada daug supratau ir apie pačią meilę. Nes tada keliaudama palikau visas savo nelaimingas meiles, kurių, kaip bebūtų keista, turėjau ne vieną ir ne dvi (ir netgi ne visos buvo susijusios su konkrečiais asmenimis), taip pat palikau viską, kas man asociavosi su meile – prisirišimą, priklausomybę, pastangas, beprasmį ir betikslį savęsgailėjimąonenene. Ir visą kelionę buvau pirmą kartą kaip tokia laiminga per visą savo gyvenimą. Visa tai sugriuvo rugpjūčio vidury, kažkur Lenkijos degalinėj, kai apsikabinus sangrios pačkę pasriūbavau saulėkaitoj kažkokiam fūristui, kaip manęs nieks nemyli. Fūristas buvo jaunas ir simpatiškas ir turėjo trauktinės.
Taigi, meilė man visada asociavosi su neigiamybėm. Su silpnumu ir negebėjimu būti savarankiška ir priimti savarankiškus sprendimus, daryti tai, ką nori, kada nori, kur nori, kaip nori, su kuo nori. Gal dėl to visą gyenimą ir bėgau nuo tos meilės possibility, sustodama tik tada, kai giliai pasąmonėje buvau tikra, kuo viskas baigsis (niekuo). Ir kol man po nosim nešmėžuodavo laimingos porelės besilaižančios Sereikiškių parkely, viskas būdavo gerai. Man patiko leisti laiką su kuo norėjau ir kiek norėjau, būti visų ir tuo pačiu niekieno. Kartais tik sugalvodavau, kad visai neblogai būtų, kad kas nors nuneštų kuprinę tuos du kilus iki festivalio teritorijos arba palydėtų namo iš nemalonaus rajono.
O visi aplinkui krito meilėms į glėbius. Iš meilės tuokėsi, skyrėsi, mirė, gyveno, žadėjo, melavo, apgaudinėjo, verkė, mušėsi, grasino, tikėjo, keitėsi, stengėsi, šliaužiojo keliais ir finale vis tiek gerdavo su manim degtinę. Su citrinų sultim. Meilė rūgšti, meilė karti. Kai kurių jų meilė buvo labai graži. Tokia, kokios, rodydavosi, vertėtų pavydėti. Ir, būdavo, pavydėdavau, gerdavau vieną White Russianus ant palangės pilnačiai šviečiant, ir pavydėdavau, bet ateidavo rytas ir viskas vėl atrodydavo kitaip. Kai kurių meilė toli gražu nebūdavo tokia simpatiška. Tokiems aš nesibodėdavau pažerti daugybę patarimų, klausdavo jie jų ar ne, bet tie patarimai buvo iš tos serijos lengva pasakyti sunku padaryti. Ir kai kartais, netyčia, per daug užžydėjus kaštonams, pati patekdavau į kebloką situaciją, jie šypsodavosi ar perdovanodavao man tuos patarimus tame pačiame pasilamdžiusiame popieriuje.
Ir kažkada rašiau senam pageltusiam paauglystės dienoraštyje, kaip aš, nieko nemylėdama, labai viską myliu. Man meilė buvo viskas ir kiekvienas, kiekvienas įvykis, reiškinys, nutikimas, laimė ar nelaimė, vyras ir moteris, kačiuko uodegėlė. Nieko nemylėdama išmokau džiaugtis tokiais paprastais dalykais, kad aplinkiniai dažnai nesuprasdavo, o kai kurie ir pykdavo dėl to ant manęs – kad aš krykštaudavau (??) iš tokių simple dalykų, kurie jiems nieko nereikšdavo. Kad ir iš to, kaip gražiai nusėda burbuliukai ant ką tik pripilto alaus bokalo, ar žalia šviesoforo spalva užsidega man tik priėjus prie perėjos. Ar dėl tų nieko rimto nereiškiančių pokalbių su nepažįstamais, ar tų vienos nakties nuotykių, kurių kievienas būdavo kažkuo nepakartojamas. Ir aš mokėjau džiaugtis dėl tokių nesąmonių, kad kartais pačiai keista būdavo – dėl gražaus muzikos klipo ar vieno žodžio, netyčia nugirsto, dėl to, kad ant arbatos neužsitraukė plėvelė, ar kad katė taip dailiai išsiguldžius ant saulės ir neurzgia ant manęs, nes paprasčiausiai tingi.
Kartais pagalvoju, jei mylėčiau taip, kaip myli dauguma mano aplinkinių, ar būčiau pajėgi džiaugtis tokiom smulkmenom. Nes man tos visos tradicinės poros atrodo taip neigiamai – atrodo, kad jie niekuo nebesidžiaugia. Po kurio laiko buvimo kartu, kai praeina pirmieji yayy, jie tampa nuobodūs net sau patiems. Ne visi, žinoma, ir ne visada, bet tikrai neretai. Jie pykstasi dėl buitiškų nesąmonių ir jų nebejaudina bučiniai, jie nebedaro kvailysčių, kad pakerėtų vienas kitą, nes jau kaip ir turi, ir jie nebesistengia, nes kaip ir nebėra dėl ko. Tada kai kurie susituokia, kai kurie smarkiai nueina į kairę, kai kurie skiriasi, kai kurie susitaiko ir netgi pamėgsta naująją situaciją.
O kažkas kažkada man yra sakęs, kad aš negaliu analizuoti to, ko nesuprantu. Bet žinant, kiek dainų yra prirašyta apie meilę, ir kiek mes visi esam sau prisitaikę, išgirdę kokį nenuginčijamą lyricsą, štai, pavyzdžiui, aš buvau itin sudisturbinta išgirdus netyčinius vaikučius, nejaugi dar išvis egzistuoja koks nors vienintelis teisingas supratimas apie meilę, į kurį aš galiu nepataikyti? Highly doubt it.
2011.03.23 @ 18:14 linkas
Jawohl!:-) Not that anybody cares, bet man procesas, visas tas cat&mouse/vidi-vici/romantiški iki vimdančio saldumo pasimatymai, visuomet reikšdavo (-ia) ir tuo pačiu keldavo daugiau teigiamų emocijų nei ilgalaikis-rezultatas.
Persistengęs proceso metu, imi žmogau ir pasieki rezultatą also known as: stadiją, kuomet iš esmės kiekvienas tavo sprendimas turi pasėkmių ir bendra-rezultatei, tad iki tol mėgavesis belenkokio idiotiškumo poelgiais ir nerūpestingumu, panyri į bekompromisiškai vien kompromisais paremtą half-ass-boring-existence, kuomet baimė nuvilt tovarišč gyvenimo-pakeleivį yra didesnė už baimę uždust rutinoj.
I know, I know – man reiktų tiesiog užaugt. But why would I want to do something that stupid?:-)
2011.03.23 @ 22:00 linkas
gerai čia parašei (nesakau, kad teisingai). tik dėl to, kad kai jau draugystė pereina šiek tiek į rimtesnę formą ir žmonės nebemoka džiaugtis mažais dalykais, tai nesutinku. priklauso juk nuo žmogaus. turėjau tik vieną merginą, kuri pastebėdavo visokius mažmožius, ir tai būdavo faina.
o komentatorius taikliai pastebėjo, kad vėliau kvailus poelgius pakeičia racionalus mąstymas, bandai būti protingas, logiškas, subrendęs.
2011.03.23 @ 23:21 linkas
paranoid – nu vis dar šypsaus, tiek :))
deathblow – o aš tai manau, kad teisingai. tik kad kiekvienam ta teisybė kita :)
o šiaip, išeina, kad antros pusės turėjimas neišvengiamai susiejamas su branda? na bent man taip įspūdis susidarinėja iš komentarų.
2011.03.24 @ 11:58 linkas
nežinau, kaip ten su ta branda. čia gal patiems žmonėms taip susišviečia, jog kai ilgiau pabūna kartu, tada surimtėja kažkiek, mąsto neva brandžiau. man tai pastoviai susišviesdavo, kad kažkokia branda ateina, pradėdavau šiek tiek rimčiau galvot apie viską, bet tai nereikšdavo, kad surimtėdavau ir praktiškai.
2011.03.24 @ 12:29 linkas
Kalbant grynai techniškai tai antros pusės turėjimas turėtu būti brandos rezultatas.
Vyras subresta tada kai testosteronas pasiekia tam tikrą lygį. Tada jam reikia susirasti patelę ir susilaukti vaikų. Paskui jis pradeda plikti, užauga pilvas ir jis pasidaro nepatrauklus kitoms patelėms.
O analizuoti tai ko nesupranti yra labai gerai. Nes mastymas būna šviežias ir nieko neįtakotas. Ir neprisigalvoji to ko ištiesų nėra
2011.03.25 @ 07:01 linkas
Spėju, su meilėmis – matyt kaip ir su religiniais jausmais. Tie, kas nepatyrę, mėgina ją kažkaip paaiškinti savo pačių “neįtakotu” “mąstymu” . Mėgindami vaizduotėje ant savęs prisimieruoti dalyką, apie kurį neturi jokio supratimo, šaiposi, šaukia, kad tai – nuobodybė, nesąmonė ir “moksliškai nepaaiškinama”. Kiti, kažkada kažkodėl nusivylę, griežčiausiai neigia ir kritikuoja išmanančiausiu tonu. Treti kažkodėl kažkam kažką mėgina imituoti…
O tie dalykai visvien egzistuoja, ir žmonės juos patyrę, sako, jog tai – realu. Realiau, negu visi pačiupinėjami dalykai. Tiek realu, kad nebesvarbu, kaip tu atrodai kitiems ir kaip jie tave vertina.
Pavariau čia kaip grinevičiūtė, sorry. Tarp kitko, pastaruosius penkerius-septynerius metus nei myliu, nei esu įsimylėjęs. Deja :(
2011.03.25 @ 09:58 linkas
“neįtakotas” “mąstymas” čia buvo ne prie meilės, o prie analizės.
2011.03.25 @ 15:28 linkas
Tikra tiesa. Visai nesiruošiau su niekuo konfrontuoti ar ginčytis, ir bet kokie sutapimai – atsitiktiniai.
2011.03.26 @ 21:26 linkas
laiky laiky laik! šitas tavo įrašas man labai labai. norėjau net visiems rodyt ir dalintis, bet supratau, kad kai kurie mano aprašinėjami personažai taip gali žvilgtelt ir į drugelių kapines ir ten atpažint save. anyway, labai tu čia gerai beigi gražiai viską išdėstei.
ir tas nieko nemylint mylėjimas viską – labai pažįstama. džiaugimasis paprastais dalykais, poezijos ir grožio įžiūrėjimas ten, kur kiti nieko nepastebėtų. (aš aišku, dar ir dramų bei depresūchų lygioj vietoj karalienė, bet tiek jau to)
gyvenimas gi irgi procesas, o rezultatas bus visų tas pats.
“O visi aplinkui krito meilėms į glėbius. Iš meilės tuokėsi, skyrėsi, mirė, gyveno, žadėjo, melavo, apgaudinėjo, verkė, mušėsi, grasino, tikėjo, keitėsi, stengėsi, šliaužiojo keliais ir finale vis tiek gerdavo su manim degtinę. Su citrinų sultim. Meilė rūgšti, meilė karti.” hehe, man rodos, reikėtų sugerti greitu metu ;) šiaip afigiena čia citata.
2011.03.27 @ 00:33 linkas
man labai fain(i)ai, kad jūs paskaitot ir pakomentuojat :)
2011.03.28 @ 16:39 linkas
Įrašas gražus, tiesa, į mane nepanašus. Jau daug daug metų esu įsimylėjusi, bet esmė tame, kad aš PRIVALAU būsi įsimylėjusi. Laimingai, nelaimingai – nesvarbu, svarbiausia turėti iš ko maitintis. Tada galiu ir šviesoforo šveiselėmis džiaugtis, ir alaus burbuliukais. O jeigu meilė dar ir laiminga – galiu džiaugtis dar ir pačiu tobuliausiu vyru pasaulyje (nes proceso metu jie visi tampa patys tobuliausi).
Bet vis tiek įrašas buvo labai gražus, įdomus ir man labai patiko. Meow.
2011.03.28 @ 19:30 linkas
o koks gali būti maitinimasis ir džiaugsmas iš nelaimingos meilės? :)