supista bokalo magija

Visada sakydavau, jei Nauji Metai baigiasi sausio 1-ą, tai buvo prasta šventė, ir bus prasti ateinantys metai, viskas eisis šūdinai ir nieko kito neliks, kaip laukti sekančių Naujųjų, kad situaciją pataisyt.

Turiu prisipažint, kartą man taip buvo. Prieš metus ir tris dienas Naujuosiu sutikau valkatiškai nekaip, tranzavau iš Baltupių į centrą, gėriau viena su vyninės barmenu, pamečiau pilną paką vynuoginio tabako ir net neprašvitus jau miegojau savo lovoj. Viena.

Atsikėlus ryte (sausio 1-ą) iškart supartau, kad kažkas yra labai blogai. Tas jausmas sklandė ore. Man net galvos neskaudėjo ir aš viską prisiminiau. Nebuvau pametus auskarų ir nebuvau susiradus naujų draugų, su niekuo nepažįstamu nešnekėjau apie biomolekules, pasaulio pabaigą, pėdkelnių rūšis, su niekuo nesibučiavau tualete. Gulėjau tada ir nenorėjau keltis, nes puikiai supratau, kad ateinantys metai nieko gero nežada.

O jie ir nežadėjo. Nesakau, kad buvo labai jau tragiški, labai norint ir didžiausią šūdą galima pamaut ant pagaliuko ir apsimest, aš taip ir dariau, ir retsykiais metai nusileisdavo, užsimiršdavo, ir man pasisekdavo visai neblogai pasitūsinti ir šiaip linksmai praleisti laiką. Bet, lyginant su anksčiau praėjusiais metais, šie buvo nieko verti. Prisiminus tą, anksčiau praėjusį, Naujaką, nieko nuostabaus. Jis tai jau tikrai nesibaigė sausio 1-ą.

Šiais metais, kad nepasikartotų baisioji klaida, Naujus Metus pradėjau švęsti per Kalėdas. Tiesiog nusprendžiau nedaryti to tarpo, nes iš jo vis tiek dažniausiai jokios naudos. Taigi Naujieji prasidėjo tuščiuose Bixuose, tęsėsi baltuose Reformatuose, perpildytoj Sattoj, paskui netikėtai kiek per anksti persikėlė į Kauną. O Kaune maišosi diena su vakaru (kažkaip ir Klaipėdoj taip, galvoju, gal čia vis dėlto ne nuo miesto priklauso), žmonės šypsosi, degtinės būna trigubai daugiau nei limonado, kažkas per miegus suvalgo visus agurkus, mes apsilankom net traumatologiniam, šaudo fejerverkai vidury gatvės, o kažkoks vaikis, į kurį atsitrenkiam darydami shortcutą, skelia, kad iš kart pamatė, jog esam iš Vilniaus.

Vienintelis, kas mane išgelbėjo iš savaitinės Naujųjų pelkės, tai mūsų seniūnė O, kuri padarė egzaminą sausio 4. Aš tai jau nujaučiu, kas bus.

Šiais metais nieko sau neprisižadėjau. Supratau, kad tai vistiek beviltiška, nes jei aš kažką planuoju, gaunasi visada kitaip (kartais dar geriau), jei nusprendžiu ko nors nebedaryti, būtinai padarau (ir būna dar geriau, ir dar blogiau), taigi pagalvojau, kadangi kitais metais Holivudo išpranašauta pasaulio pabaiga, tai neverta persistengti tvarkytis gyvenimo ir šukuosenos, vistiek sušlaps.

pjankė