supista bokalo magija

Į mano duris beldžiasi toks jausmas, kad nei nuryt, nei apsivemt. Pradeda užpisti net tie rytai, kad atsibundu ir bloga ir nieko neatsimenu. Guliu tada pikta ir galvoju – kiek galima? Metus rūkyt dėl rūkymo belieka mest gert dėl gėrimo. Iki penkių ryto. Sidrą už dvyliką penkiasdešimt.

O senų laikų kiemely senų laikų draugai. Draugai net ne tas žodis, bet pritaikant taisyklę “draugas arba priešas ir nebelaipsniuok”, tai senų laikų seni draugai. Jie primena man mane mažą, mane nelabai simpatišką ir nepakankamai madingą paauglę, kuri buvo išmokyta bijoti visko ir kiekvieno, ir nemokėjo garsiai kalbėt. Nežinau, ar man patinka sutikti žmones iš tų laikų. Bet jei jau situacija ta, kad arba nuryt arba apsivemt, ir aš būnu visai linkus apsibliaut baro tualete, nes tiesiog supistai nenuotaika, tai net nežinau.

Ir sėdint lauke ir rūkant ne dėl rūkymo, o dėl to, kad supistai nenuotaika, eina vyrai iš Rotušės, ir vienas sako – “neliūdėk, jis dolbajobas, sakau tau”, aš vis dar nežinau – nuryt ar apsivemt, bet pagaliau suima isteriškas juokas – žinau, bet ne apie jį ir ne apie juos dabar. Tada pasijuntu labiau į “nuryt” pusę ir net galiu grįžt į barą, kur visi mylimi, bet man vistiek biški supistai nenuotaika.

Dabar skubu pasiteisinti. Turiu vieną tokią pažįstamą, už Atlanto balos sakytų – dramma queen. Nepripažinta primadonna, mažutė nuleistų kulisų plaštakė. Taigi kiekvieną kartą, kai norisi blaškytis ir taškytis užsidarius tualetuose, belieka sau primit – nebūk —–, nebūk. Ir praeina.

Visos pastarųjų kartų isterijos sueina į tai, kad aš neturiu kažko, ko man reikia, bet jau nebežinau, ar tas kažkas yra konkrečiai tai, kaip rodėsi anksčiau. Kadangi tai būtų pernelyg paprasta, o aš visada buvau linkus paeit pro ten, kur sunkiau, tai rodosi, kad pati nežinau, ko aš neturiu ir ko manau kad man trūksta.

Ir nepaisant to, kad, tarkim, aš nežinau, kame visas kampas, vieną vakarą praleisti ten, kur kadaise kai kas prasidėjo buvo supistai nelengva. Gerai, kad net grindys ten dabar naujos išklotos, ir nebėr durų su keistais senoviškais kabliukais. Jei tikėsim ženklais, tai viskas į naudą – nebeliko to, turėtų praeiti ir kita. Juo labiau, kad visi senoviniai kabliukai tik mano galvoj, bet gal taip geriau – amžinai turėsiu temą, kuria galėsiu nubaidyt užpisusius sugėrovus.

O šiaip – viskas jau seniai pasakyta.

šūdas