supista bokalo magija

Tai pakirto man kinkas. Sudrebino blakstienas. Ir ištaškė plastmasines vizijas. Pūsdama mėtinius dūmus į agonišką žiemą supratau, kad daug kas gali sugriūt tada, kai mažų mažiausia to tikies.

Baras gali būti nuostabus ir iš kitos pusės. In my face. V.S.O.P ir X.O ir tekila su kirminais.

Jaučiuos lyg netyčia aptikus ilgamečio meilužio tamsiąją pusę. O gal ne tamsiąją. Ir ar aš pati labai bijau ir labai noriu į tą pusę pasinert. Labiau noriu, nei bijau, kartais kiek daugiau pabijau, bet ne tam juk jaunos dienelės mums duotos.

Atsimenat, kaip atsidarė vienas baras netoli baltojo tilto, kaip visi ten gerdavo varniukų alų ir eidavo autopilotu namo. Arba bėgdavo į paskutinį naktinį. Kai dar tokie važinėdavo. Kadaise su kolege buvom sukūrusios dainą apie ilgą kelią nuo tuometinio pajamų šaltinio per lukiškių aikštę iki baro. Sukūrėm, dainavom visiem, neprisiminėm ryte.

Arba dar, būdavo, kai visi bučiuodavosi paryžiaus kavinėj šalia sterilių židinukų. Arba ne prie tokių sterilių židinukų vingrių gatvėj. O kur dar mylimiausias baras, ir tas kitas, priglaudžiantis mus prie savo minkštų sofučių girtais paryčiais.

Man baras buvo paslaptis. Tiek klausykla, tiek sakykla, tiek pankroko bažnyčia. Juk bare mes ne tik geriam. Bare visi ne tik geria. O dabar aš žinau, iš ko ir kaip gaminamas kalvadosas. Ir nuo ko priklauso brendžio spalva. Ir apie baudas vynuogynuose. Ir man patinka tos kitos pusės.

O vakar gėrėm bananinį alų. Nueikit į vynoteką viename bjauriame prekybos centre, ir nusipirkit bananinio alaus. Arba šokoladinio alaus nusipirkit, na, bent aš tai tikrai ten grįšiu pipirinio. Vos neišsilydžiau ir neištekėjau toj vynotekoj tą alų čiupinėdama. Vakar žaidėm stalo žaidimus ir kekšės vogė, šerifai papirkinėjo, o auksiukų vis mažėjo ir mažėjo. Po trečios brendžio stopkės sugebėjau nebegalvoti apie tai, kad jis gaminamas tiesiog iš vynuogių.

O čia šiek tiek tiek nostalgijos. Aš juk sentimentali merga.

alus, baras, darbas