Trūkčioja kairės akies vokas. Karštas prakaitas, šaltas prakaitas, nepažįstama ranka po purvina striuke. Lubos suskeldėjusios, tinkas nusilupęs, matosi seni žali dažai. Viena dažų dėmė primena žirafą. Kita dažų dėmė primena senus močiutės batus.
Mažų mažiausiai dabar nori galvot apie močiutę.
Šlapi senos laiptinės laiptai. Bybiais ir svastikom užpaišyti langai. Kai lėtai kelies nuo žemės, atrodo, aplink tave skraido tų reperių šmėklos, reperių mirtinai užsiuosčiusių savo acetoniniais markeriais. Laiptas teka vanduo, ir tu teki laiptais.
Mažų mažiausiai dabar nori galvot apie dievą.
Toks netikėtas, nesuvokiamas, iš padilbų mušantis jausmas. Beprasmybės skonis burnoj – panašiai kaip galvos skausmas ne nuo pagirių. Jauties kaip apgautas vaikis – nee Jonukai, mamytė tave ne lysvelėj rado, nee Jonukai, nori papasakosiu ką mamytė su tėveliu iš tiesų veikė?
Mažų mažiausiai dabar nori galvot apie savo tėvus lovoj.
Viskas, kas gražiausia, yra šitaip negražu. Tiek Chardonnay, tiek Kagoras, kai jau dūžta, tai dūžta taip pat. O kiekvienas eilėraštis kiekvienom lūpom skaitosi visiškai kitaip. Palengva pasikasai nugarą į laiptinės turėklą. Kokie gražūs visi nepažįstami draugai.
Visai netyčia įsivaizduoji savo močiutę lovoje su dievu.
Kaip man niekada neskauda galvos ne nuo pagirių, kaip mano močiutė niekada nesimylėjo, kaip jei tik tu panorėtum, mūsų pusiau išgerti Marių bambaliai niekada nesibaigtų, ir gal netgi atsibudus būtų kur dėti akis.
Į protezų stiklinę – pats tas.
2010.02.12 @ 00:42 linkas
turbūt po geriausių įrašų sunkiausia rašyti komentarus. (vėl grįžau prie šio teksto, nes užsimaniau ką nors pasakyti:)
2010.02.12 @ 16:01 linkas
malonu, kad pasakai:)